Читаем Silva rerum II полностью

Bet Milkantuose tada dar ji apsilankė, vieną vienintelį kartą, per Kazimiero ir tos Eufemijoskaipjiten vestuves, ir, Viešpatie, ruošėsi ji tai išvykai ir susitikimui tarsi pokyliui pas Brandenburgo elektorių, ir tylomis niršo, kad nebegalinti iš tų kelių akimirkų, regėtų miego ir meilės apneštomis akimis, prisiminti, kaipgi atrodo toji paleistuvė iš vyro praeities ir brolio ateities, nes norėjo ją tarsi nebylioj dvikovoj įveikti vienu smūgiu, kad būtų aišku visiems laikams: ji, Uršulė iš Norvaišų Birontienė — visu dangumi aukščiau už visokias neaiškias, per rankas ėjusias kekšes. Todėl kai jų karieta privažiavo Milkantų prieangį ir iš jos, padedama Jono Kirdėjaus Bironto, išlipo Uršulė iš Norvaišų Birontienė, tatai buvo ne mažesnis theatrum nei visos religinės ceremonijos: nes, net ir su pilvu, ji pasistengė atrodyti dieviškai dailiai ir prakilniai, vilkėjo raudonai ir mėlynai, nes tatai buvo Švenčiausiosios Panelės spalvos ir jos padėty itin tiko, kiekviena gobtuvo klostė, kiekviena garbana buvo savo vietoje, skruosteliai ir piršteliai parausvinti, mažasis Jonas Motiejus išpuoštas tarsi paveikslėlis, su mažu karmazininiu žiponėliu ir žaliais tymo bateliais ant netvirtų, dar šleivų kojyčių, už parankės — Jonas Kirdėjus Birontas, o iš paskos — arklininko berniukas su tikros raudonos ir žalios papūgos paauksintu narvu rankoje ir kvailojo šunelio pavadėliu — kitoje, o virš viso to tvyrojo angeliškas aksominių rožių ir subtiliausių prieskonių, Maršalienės vandens, kvapas, dievaži, karalienės vertas atvykimas, ir jos motina, vis dar vilkinti gedulą ir vilkėsianti iki dienų pabaigos, atvėrė jai savo glėbį ir besisveikindama, vos vos girdimai, veikiau tik judindama lūpas, pasakė, kad Uršulė atrodanti kaip tikra didi dama, tad ji tikisi, kad ir besielgsianti kaip tokia.

Ir nei tų motinos žodžių, nei to antrojo karto, kai pamatė Eufemiją, ji niekada nebenorėjo prisiminti, nes abi jos — ir motina, ir ta perėjūne — ją privertė pasijusti mažut mažutėlę, netikrą, dirbtinai padarytą, su visom jos papūgom, puošmenom ir šuneliais, nesgi jau buvo pamiršusi, kaip nejauku būti stebimai priekabaus Elžbietos žvilgsnio, o dar nejaukiau buvo, kad tas žvilgsnis atlaidžiai slysta Eufemija, kuri, kad ir apsivilkusi skolinta iš mados išėjusia jų motinos suknele, priglausta Milkantuose po užsakų paskelbimo, pasirodė stotinga ir graži; graži tarsi iš dainos — mėlynakė ir geltonplaukė, it iš pieno plaukusi, ir netgi mažytės trisdešimties ir dvejų metų — Viešpatie, kokia jaunystė, kai dabar pagalvoji, — raukšlelės aplink akis jai pritiko, ir ji buvo nuolanki, kukli ir paslaugi, ir, regis, atspėdavo kiekvieną Kazimiero norą vien iš jo akių, bet Uršulei nepatiko, kad niekam nematant ji vis gaudyte gaudė Jono Kirdėjaus žvilgsnį, tačiau tasai buvo neįžvelgiamas, mandagus, bet tolimas, ir Uršulė atsiėmė savo tąsyk du kartus — naktį iš Jono Kirdėjaus, nepaisydama savo padėties, ir kitą dieną, kai kažkaip visai atsitiktinai, prie vakarienės jam bepasakojant apie Karaliaučių, ir kai šisai pajuokavo, kad Uršulė buvo visai susukusi galvą pačiam šviesiausiajam kunigaikščiui Radvilai, pamanyti tik, išdykėlė, reikėjo matyti, kaip velionis atkusdavo ir blizgindavo akimis vos ją pamatęs, net savo podagrą pamiršdavo, ir ji negalėjo nepastebėti, kaip Eufemijai užstalėje šitai visai nepatiko — ką ten nepatiko — ji išblyško kaip drobė, ranka siekė taurės, o čia dar Jonas Kirdėjus, juokais atsidusęs, pridūrė, kad ką gi, galįs jo šviesybę suprasti, nes tos Norvaišų moterys… Čia jis linktelėjo Elžbietai ir nusišypsojo Uršulei, ir nespėjo išgerti į būsimų jaunųjų sveikatą, nes vyno stiklas Eufemijos rankoje ūmai trakštelėjęs skilo, net perpjovė jai delną, iškruvindamas visą staltiesę, ir Elžbieta su tarnaitėm puolė tūpčioti, tvarstyti, šluostyti vyno ir kraujo raudonį, o Uršulė ir Eufemija bene pirmą kartą pasižiūrėjo viena kitai į akis, ir tik Kazimieras, pernelyg nekreipęs dėmesio į visą tą bruzdesį užstalėje, matė, kad jų žvilgsniams susitikus ore pakibo tiek sutirštėjusios neapykantos, kad, rodės, ją galėjai raikyti peiliu.