Читаем Silva rerum II полностью

O tada beveik vienu metu, kartu su pavasariu, vos su kelių dienų skirtumu Birontui atėjo du laiškai, ir tai nebuvo pasivijusios subpoenos, bet vienas nuo jos brolio Kazimiero, išsiųstas iš Gdansko vos prieš kelias dienas, o kitas — datuotas bene prieš du mėnesius Vilniuje, buvusio Bironto garbiojo profesoriaus Liauksmino, ir pastarasis iš tiesų buvo ne laiškas, o ištisas siuntinys, susuptas į juodą ceratą ir antspauduotas raudonu laku, o jo viduje tebuvo trumpas prierašas apie tai, kad jei šisai laiškas pasiekia poną Joną Kirdėjų Birontą, tatai tereiškia, kad profesoriaus nebėra tarp gyvųjų[111], su prašymu pasimelsti už jo sielą ir paprasčiausias Šventojo Rašto tomelis, tik štai jį atvertus paaiškėjo, kad jo viduje, tarp puslapių — išskobta ertmė, o joje — profesoriaus palikimas, dailus prancūziškas aukso laikrodis su keistu, iškalbingajam retorikos žinovui visiškai nederančiu devizu: Silentium est aureum[112] ir be jokio mažiausio paaiškinimo. Ir tada Uršulė manė, kad tai apie Liauksmino siuntinį daugiausia ginčijasi duris užsirakinę Jonas Kirdėjus Birontas ir Kazimieras Norvaiša — vėliau, kai Kazimieras jau pasirodė Karaliaučiuje, pasirodė netikėtai, pakeliui namo iš Amsterdamo, Bazelio, Šverino ir Gdansko, per tuos kelerius metus tapęs civilinės teisės bakalauru ir suaugusiu vyru, sustambėjęs, kiek labiau įmitęs, kiek labiau užgriuvusiais akių vokais, užsiželdinęs madingą barzdelę po apatine lūpa ir plonus tarsi skustuvu įrėžtus ūsus, visiškai nebedvynas jai, nes dabar prie jo prigimtinio veido tarsi skulptorius kaltu jau buvo padirbėjęs kažkoks tylus nenusakomas skausmas, žvelgiantis iš glaustai sučiauptų lūpų, patinusių paakių ir perregimos marmurinės jo veido blyškumos; regis, tik vilniškis randas skruoste tebebuvo kur buvęs, tarsi kirtis likimo rimbu, ir jį pamačius Uršulei širdį kažkodėl suspaudė skausmas, nors tuo metu ji dar nieko ir nežinojo nei apie liūdną jaunojo kunigaikščio Palubinskio mirtį peršalus ir susirgus kelionėje, nei apie prarastos meilės sielvartą, nubloškusį jos brolį į visiško abejingumo ir nevilties liūną. Daug ko ji tada nežinojo, sužinojo tik vėliau, tik iš užuominų puse lūpų, šykščiai kartkartėmis jiems abiem pasipasakojant, kai jau visiškai bėda priversdavo, ir šito giliai širdyje ji negalėjo atleisti nei Jonui Kirdėjui, nei Kazimierui, net ir dabar, nes nors ir suvokė, kad taip jie norėjo ją apsaugoti neatskleisdami niūrios tiesos, bet, kita vertus, jei ji būtų daugiau žinojusi apie jų reikalus, būtų buvusi kur kas supratingesnė ir mažiau juos įskaudinusi; patys kalti; ir ji, apie tai pagalvojusi, net ir dabar iš įpročio gūžtelėjo pečiais. Juk tai jie abu ją įpratino šitaip gūžčioti pečiais — gūžčioti tada, kai ji neturėdavo ką bepridurti, ir gūžčioti taip, kad nuo to jos paniekinančio gūžtelėj imo, atrodė, apmirdavo ore zvimbiančios musės, sustingdavo drebulės lapai vėjyje ir, atrodė, galėdavai girdėti, kaip traškėdamas pradeda eižėti sienų mūras. Nes ką gi daugiau beliko daryti, kai jie abu jai pasakė, kad teks grįžti į Vilnių, net ir nežinant visų kaltinimų sąrašo byloje, kurioje lig šiol bergždžiai šaukiamas liudyti ir nerandamas Birontas, bet iš to, kas žinoma — įsipynusios piktadarystė, bigamija, ištvirkavimas ir sąvadavimas, Šėtono garbinimas ir nepagarba teismo institucijai; žodžiu, visa puokštė, priešų suskinta iš tamsių Bironto praeities pievų ir apkaišyta samdomų liudininkų melagingais parodymais; betgi Kazimieras teigė, kad geriausiu atveju vis tiek jau bus sukakusi trejų metų senatis, taikoma laikiniesiems banitams bajorams; na, o blogiausiu atveju… blogiausiu atveju — jis irgi žinąs, ką daryti. Ji pati tada nedalyvavo teisme Vilniuje, nėjo į nė vieną posėdį, nes buvo užsiėmusi Birontų rūmų Arklių gatvėje prikėlimu, be to, kaip tik tuo metu aptiko esanti vėl palaimintoje padėtyje, ir nors vargšelis Samuelis Jeronimas būdamas įsčiose jos pernelyg nekankino, bet ji stengėsi nesikvaršinti nereikalingais rūpesčiais, o juk matydavo, kokie jie grįžta iš posėdžių — papilkusiais veidais, virpančiomis rankomis, kažkodėl jai primenantys Pilavoje matytus įstrigusius, savaitėmis vėjo laukiančius laivus subliūškusiomis burėmis, kol vieną gražią dieną, pasisodinę ją, matyt, vien tam, kad nenukristų išgirdusi jų žinią, pranešė, kad, deja, reikalas linksta link bažnytinio teismo ir rimto liudininkų tardymo; galį, kaip jie mėgsta, ir pakankinti, o kad užkirstų tam kelią, Kazimieras vedąs pagrindinę liudytoją, kažkokią kilmingą našlę, Eufemiją Mariją iš Rimkevičių, primo voto Kalinowską, secundo voto Wichertową, tertio voto Dolinską, tad šiai tapus quarto voto Narwoyszowa ir nebegalint liudyti nei prieš savo teisėtą sutuoktinį, nei prieš teisėto sutuoktinio svainį, visas kazusas taps nebe teismų, o vienos šeimos dorovės ir vidaus reikalu, išperkamu nuoširdžia atgaila; ir čia Birontas, paėmęs Uršulę už rankos, kiek blykšdamas pridūrė, kad tai ji, Eufemija, anuomet buvo atėjusi į Stiklių gatvę pranešti apie gresiantį pavojų. Uršulė tai išgirdusi, tą ji paminė kaip dabar, net pajuto, kaip nuo pirštų galiukų siaubo šaltis artėja link jos pilvo, kur it nerami žuvelė spurdėjo antrasis Birončiukas, ir todėl, nelaukdama, kol tas šaltis užplūs, ji pažiūrėjo į išblyškusį Kazimierą su rūpesčio raukšle kaktoj, į dar blyškesnį Joną Kirdėjų, kurio smilkiniuose dabar tvinksėjo iššokusios gyslos, ji suprato, kad turi būti jų pusėje, ir todėl stojusioje mirtinoje tyloje, kurioje, atrodė, net nuščiuvo Arklių gatvėje čirškę žvirbliai, ji pagaliau tik gūžtelėjo savo gražiaisiais pečiais taip, kad ir brolis, ir vyras pagaliau atsiduso, ir pridūrė: „bet su sąlyga, kad jos kojos daugiau niekada nebus mano namuose". O Kazimierui paklausus, ar ji suprantanti, kad jie vis dėlto gyvensią Milkantuose, ji dar patylėjo, tik Birontas, atrodo, tada pastebėjo, kaip vos sudrebėjo jos kruopščiai susuktų garbanų spyruoklės, taigi, ji dar patylėjo ir karštakošiškai išdidžiai atšovė: vadinasi, Milkantai nebebus jos namai.