Читаем Silva rerum II полностью

Ir jo kunigaikštiškoji šviesybė Boguslovas Radvila, jei tik būdavo svetainėse, juokdavosi ir sakydavo mais ąuelle double entendre, o kartą jis, juokdamasis iš jos pokštų, neva ėmė glostyti jos mažąjį šunytį skreite, bet iš tikrųjų jo ranka sijono klostėse surado josios pirštus, ir ji žinojo, ką tokie ženklai reiškia, o Birontas pamatė ir tada tai jau ne juokais įniršo; dabar, prisiminus, juokinga, nes juk nieko rimto nebuvo, vien tik tas glamonėjantis šuniškas sergančio susenusio vyro žvilgsnis ir goslus rankos spustelėjimas, likęs tik atmintyje plevenančiu nebeapčiuopiamu memento[107] jos jaunystei nuo vieno didžiausių šimtmečio didikų, kuris, beje, ir mirė paskutinę tų metų dieną[108], bet tebebūdamas gyvas jo šviesybė vis dėlto daugiausia tik juokdavosi, o kitiems tik likdavo pritarti, ir taip, Uršulė iš Norvaišų Birontienė Karaliaučiuje žibėjo, jie abu ten švytėjo ir visus nustelbdavo, juos visur kvietė, nes kur tik jie beėjo, tie prašmatnūs valkatos, tas turtingas pusiau tremtinys ir iš vienuolyno pagrobta jo žavingoji eksnovicė žmona, jie su savimi atsinešdavo nepaaiškinamą lengvabūdiškos ir atsainios ištaigos, juoko, šviežumo ir, keisčiausia, — nes juk buvo susituokę,  kažkokios dviprasmybės ir nuodėmės ūką, o tatai darė įspūdį Karaliaučiaus didžiūnų svetainėse. Betgi Uršulei, o teisingiau — Birontui tas ir kainavo, Viešpatie, atleisk, kiekvieno mėnesio pirmąjį pirmadienį rašydama motinai ji apdairiai nutylėdavo ir visus šituos niekus, ir kiek jie atsieina, nes Milkantuose už tokius pinigus metų metais būtų buvę galima gyventi, betgi motinos čia nebuvo, o jos niekas čia nepažinojo, ir užtat Uršulė čia galėjo būti tokia, kokia tik nori, ir tuo, kuo tik nori, nes bijojo, kad jeigu bus pati savimi, Uršule iš Norvaišų — tiesiog beviltiškai išblės ir nepastebimai susilies su margais kurios nors svetimos svetainės apmušalais. Ir nors anuomet ji kas vakarą išsipuošdavo ir eidavo į tas svetaines tarsi į mūšio lauką, ir nors kiekvienas jos vyro mestas žvilgsnis jai tada dingojosi tarsi neištikimybės įrodymas, bet dabar, šiandien tai prisimindama ji gali pasakyti, kad vis dėlto, nepaisant nieko, jie ten buvo nepaprastai laimingi, nors anuomet jai taip visiškai ir neatrodė, nes jautėsi netikri — nei pakarti, nei paleisti, ir Birontas net kiek per daug vienu metu buvo įnikęs į vyną ir į kitokius trunkus[109], ir ji truputėlį — taip pat; vien tam, kad palaikytų jam draugiją ir kad dienos primintų ne tremtį, o šventę, bet juk ji matė, koks Jonas Kirdėjus iš tiesų jaučiasi bergždžias Karaliaučiuje nuo dyko buvimo — nei savo dvarais galėjo deramai užsiimti per šimtamylį atstumą, nei į mokslus Albertinoje[110] dabar jam gilintis būtų tikę, nei šiomis aplinkybėmis galėjo tikėtis jo kilmei deramos pareigybės kunigaikštystėje, o likusia vienintele tokiais atvejais išeitimi — stoti į karinę tarnybą kokiam svetimam valdovui — jis pasinaudoti negalėjo, nes negi būtų palikęs Uršulę vienui vieną, tik su jų vaikeliu, kuris dargi ir buvo tokio kūdikiško amžiaus, reikalaujančio tik moterų globos, tad netgi ir sūnaus auklėjimu jis dar negalėjo užsiimti. Tad savo dienas jis leido jodinėdamas ir fechtuodamasis su kardo mokytoju, vakarus — svečiuodamasis kuriuose nors kilminguose namuose ar namie glamonėdamas vyno taurės kojelę, o naktis — jos glėbyje ieškodamas užsimiršimo nuo praeities baisybių ir dabarties tuštumos; ir labai dažnai jis kalbėdavo per miegus nesuprantamus dalykus ar inkšdavo tarsi iš skausmo, pažadindamas Uršulę, kuriai kraujas gyslose stingo girdint tuos jame siaučiančių tamsybės demonų proveržius, kurių numaldyti negalėjo nei jos glosniai, nei bejėgiai bandymai žadinti, ir taip iki kito ryto, iki kitos dienos, kurią žūtbūt ji vėl turėjo užpildyti išgalvotomis pramogomis, idant ji nebūtų panaši į praėjusiąją.