Читаем Silva rerum II полностью

Tad Jonas Kareivis Onai Kotrynai galėjo atleisti ne tik žmogžudystes, ne tik svetimavimą, ne tik tai, kad ji anuomet slapčia su jo pagalba atsikratė švedo benkarto, bet galėjo atleisti net ir pasibaisėtiną įprotį valgyti sraiges; senis dabar buvo nuo jos neatsiejamas tarsi šešėlis, ištikimas tarsi šuo, bet tuo pat metu ji jam savaip ir priklausė, mat jis tiek daug apie ją žinojo; jis žinojo apie jos aistras ir nuodėmes, jis apie ją žinojo jau beveik viską, net ir tai, kad ji jaučiasi nejaukiai, bet tuo pat metu ir saugiau jo draugijoje. Jis žinojo, jog ji mėgsta miegoti gulėdama ant pilvo, skruostu į pagalvę — nusižiūrėjo tai pro durų plyšelį, ir žinojo, kad ji slapčia kartais savo alkovoje parūko senojo Norvaišos pypkę su dramblio kaulo kandikliu, mat šitaip dūmu gydėsi — jai žiemą pradėjo baisingai skaudėti dantis, net vienas žandas buvo ištinęs, ir žinojo, kad šitai ji laiko bausme už tai, kad anuomet slapčia nemėgo tos pabėgusios netikšos Paliutės, o juk žinoma, kad šventoji Apolonija yra skaudančių dantų užtarytoja, tad šią negalią Ona Kotryna laikė jai Dievo atsiųsta bausme, ir kartą girdėjo ją garsiai dėl šito atgailaujant. Jis žinojo, kada ji keliasi, gulasi ir meldžiasi, ir galėjo nuspėti, katrą iš savo vis labiau nusidėvinčių suknelių kurį rytą užsivilks, ir buvo aptikęs, jog kartais ją vis dar kankina nuodėmingos mintys ir geiduliai, mat visiškai atsitiktinai tyliai šlubčiodamas pro antrojo aukšto alkovas ją netyčia pastebėjo pro durų plyšį: stovėjo nugara parimusi į sieną ir žvelgė į seną paveikslą, kitados kabėjusį ponų Norvaišų alkovoje, kur pusnuogis karžygys su šarvais už spenelio laikė suėmęs nuogą prisirpusią gražuolę, ir ji susimąsčiusi, turbūt pati to nė nejausdama, kažkaip gosliai pati sau glostė apnuogintą kaklą ir iškirptę, ir jis žinojo, kad ant jos kairiosios krūties yra nedidelis apgamas, bet apie šitai galvojant Jono Kareivio veidas parausdavo ir jo sudiržusi siela pradėdavo sopėti it atvira žaizda.

Tą apgamą jis aptiko praėjusią žiemą, prieš pat pavasarį, per pačius speigus, pačioje vasario gūdumoje, per gavėnią, kai ji apsirgo — apsirgo netikėtai, ir kas prasidėjo it paprastas peršalimas, dėl nuolatinio badavimo, išsekimo, o gal ir gūdžios, jau treti metai besitęsiančios beviltiškos vienatvės išvirto į mirtinai pavojingą ligą; ji seko, ji lyso, ji tiesiog nyko akyse, juodi ratilai po jos vokais kasdien vis gilėjo, ji trankiai kosėjo iš pačių savo kūno gelmių ir vis labiau ir labiau karščiavo, ir naminiai vaistai — plikytos žolelės, vaistažolių garinimai ir netgi juodųjų ropių antpilai — nebepadėjo, o mediko ar barzdaskučio daugelio mylių spinduliu buvo neįmanoma rasti, dargi žmonės kalbėjo siaučiant marą aplinkui, bet iki jų, ačiū Dievui, užkratas neatėjo, ir jai vis blogėjo, nebegalėjo pakilti iš lovos, tėvelis Ignacas Petravičius buvo net atvykęs suteikti paskutiniojo patepimo, ir ji, nors silpna, bet su juo susiginčijo, Jonas Kareivis girdėjo tai pro praviras duris, „tegul ponia pagalvoja, visa parapija melstųsi, kad Viešpats atleistų ponios nuodėmes", o ji kartojo „negaliu užrašyti, kas ne man priklauso", ir jis, Jonas Kareivis, dar pamanė — ko tas klebonas prie jos prikibo, Viešpatie šventas, pagailėtų sergančios, juk taip ir galą gaus, ir jis pats aistringai meldėsi už Oną Kotryną, nesgi negalėjo nė pagalvoti, kaip jis gyventų, jei ji iškeliautų.