Читаем Silva rerum II полностью

Milkantų dvarą dabar, kad ir viena ranka, bet tvirtai suėmęs laikė Jonas Kareivis, ir jei ne šis raukšlėtas nuožmus senis, dar neaišku, ar apskritai ten kas būtų išlikęs, mat nuo praėjusio pavasario Milkantus tiesiog akėjo bėda po bėdos, ir pirmasis mirė vargšiukas kūdikėlis Stanislovas Riauba, mirė iš ilgesio ir alkio, nors, Viešpats matė, kas ką galėjo, tas darė, idant nors vaikai nebadautų, ir Ona Kotryna Norvaišienė dažnusyk dar ir darė daugiau nei tikroji vaikelio motina, ta savimyla Paliutė, mat Milkantų ponia badavo už visus labiausiai, valgė it paukštelis ir nuvogusi nuo savęs pirmą kąsnį atiduodavo Teofilei, antrąjį — Paliutei, idant šioji turėtų pieno mažajam Stanislovui, o tik trečią pasilikdavo sau, o dažnusyk savo davinį dar ir atiduodavo Kasiulei, nes šiajai reikėjo jėgų namų darbams, betgi praėjusį rudenį toji netikša Paliutė ėmė ir dingo, kažin kur pabėgo, palikusi savo pačios nuosavą kūdikį ir dargi — nedėkingoji išpera — apvogusi ponią Norvaišienę, išsinešdama jos visas brangenybes, ir, nebesant kas kūdikį maitina, jie niekaip negalėjo rasti aplinkui žindyvės, o tasai vargšelis, savo paties nelaimei, nė burnon neėmė karvės pieno, ir ožkos — tik labai retkarčiais, ir nuo galvijų pieno jam būdavo tik blogiau, visą išmesdavo raudonom dėmėm, jis raitėsi, verkė ir klykė tol, kol, matyt, to graudaus motinos paliktojo klyksmo neapsikentęs, Viešpats Dievas jį nutarė priglobti pats, o kad kūdikėlio sielai nebūtų ten vieniša ir nejauku, po kelių mėnesių pasikvietė ir Kasiulę, ir toji turbūt dabar ir toliau rūpinosi vargšu pamestinuku mažutėliu dangiškajame našlaityne, o Jonas Kareivis žegnodamasis vis susimąstydavo, kad gal taip ir geriau — sena jau buvo, kaip ne kaip, o ir viena liudininke — mažiau.

Daugelis jų apylinkių valstiečių per tuos metus nuo bado ir maro pabėgo — kas kur; vedami kvailo tikėjimo, kad lengviau pramis miške ar didesniam mieste, nors netgi ir puspročiui buvo aišku, kad miestai kaip tik ir priklausė nuo dvarų ir ūkių derliaus, betgi toks buvo tų kvaišelių protelis — didi nelaimė jiems tebuvo priežastis mesti viską, aimanuoti ir nebedirbti, nors sveikas protas būtų liepęs juk darbuotis dukart uoliau ir dukart smarkiau kabintis į įprastą gyvastį. Tad, pusei jų išsilaksčius, dabar ir daug kas iš namų tarnų, paprastai prie žemės neleidžiamų, o ir pats jaunasis Benkartėlis, išstypęs ir jau beveik visada vadinamas Jonu Ankantu, įsikinkę arė, sodino ir sėjo kas ką galėjo: kas javų plotelį, kas ropę ar morką, ir netgi pati ponia Norvaišienė imdavosi namų darbų, ir net Teofilė buvo sodinama verpti, pešti plunksnų, gliaudyti žirnių ar riešutų, motinos vis drąsinama, linksminama; ir išretėjusiems namiškiams žvelgiant į tą mažutę povyzą, susikaupusiu veideliu, įdubusiais skruostais ir išsprogusiomis nuo alkio akutėmis, laibais sulysusiais pirščiukais ką nors vis pašančią, norėjosi stengtis labiau, ir todėl, kai mažoji kažkada pasigedo tėvo dovanoto savo mylimiausio žaislo, margo ir raibo bandaloro ant tikro šilko virvelės, visas dvaras išnaršė pakampes, bet taip ir nerado, ir Jonas Ankantas veltui bandė išdrožti panašų — tas nesivijo atgal, nors tu ką, gal kad virvelė buvo ne gryno šilko, betgi visi dvaro namiškiai ūmai suprato, kaip visgi myli tą mažą nelaimingą panytę, kuriai likimas lėmė atsidurti negandų vidury, ir nuo to supratimo badaujančiuose Milkantuose kažin kaip padaugėjo šviesos ir meilės.