Читаем Silva rerum II полностью

O tada, per patį vidurvasarį, vieną gražų pavakarį, vos pradėjus leistis saulei ir tiestis nuo karščio nuleipusiems pakelių žolynams, jau beužželiančiame keliuke link dvaro grėsmingai lėtai sudunksėjo pavargusių arklių kanopos ir prie Milkantų prieangio sustojo karieta — kitados, matyti, buvusi brangi, bet dabar jau pasenusi, išklerusiais ratais, skausmingai girgždančiais odų diržais ir veik balta kaip štukaterija ar koks blyškus vaiduoklis nuo ją dengiančių kelio dulkių. Ir ji taip stovėjo, pailsusiems arkliams silpnai prunkščiant ir kinkuojant galvas, su tokiu pat pilku kaip karieta, dulkinu vežiku ant pasostės, nejudančiu, it būtų balkšva nulipdyta skulptūra, tol, kol iš pakampių pradėjo lįsti dvaro tarnų likučiai, kol išslinko nustebęs Benkartėlis ir kol ant slenksčio, galiausiai, išėjo pati dvaro ponia Ona Kotryna iš Kotovičių Norvaišienė ir Jonas Kareivis, kaip šešėlis, tarpdury už jos; ir tada, tik tada vežikas senais, it suakmenėjusiais sąnariais sunkiai nusiropštė nuo pasostės ir išsitempęs it styga, tarsi pačiam jo didenybei, atvėrė karietos duris ir nulankstę pakoją, nusilenkęs pratiesė dilbį pasiremti ir tuomet iš karietos pirma išlindo smulkutė kibi it paukščio rankelė, o tada pilkų dulkių debesyje stebėtinai vikriai, it kipšelis iš tabakinės, tiesiog išspriegė mažutė tiesi figūrėlė ir stovėjo ramiai tol, kol senis vežikas, net susirietęs, kantriai ir pagarbiai paėmęs už palankų, nupurtė jos drabužį ir šydą, ir tada toji figūrėlė, beveik vėl atgavusi savo juodą rūbų spalvą, oriai nušlamėjo link durų, nė nestabtelėjusi it replytėmis savo delnais suėmė Oną Kotryną Norvaišienę už rankų, nepakeldama savo dulkėto šydo prigludo prie jos abiejų sulysusių skruostų ir šiek tiek užrūdijusiu nuo ilgo tylėjimo kelionėje balsu pratarė: kaip matau, mano laiško negavot, bet tikiuos, kad priglausit savo seną tetą, o kurgi Jonas Izidorius, kodėl jo nėra?; ir nė nelaukdama kvietimo, kaip į savo namus, žengė per slenkstį, pirmyn, pro Joną Kareivį, tiesiai į menę su židiniu po Ašakos ženklu, ir tiktai ten, pagaliau, iškilmingai abiem rankom it calūną per pompa funebris pakėlė savo juodą šydą, po kuriuo namiškiai išvydo smulkutę, liesutę, bene perpus susitraukusią, bet stebėtinai judrią senutę, ir kaip sudžiūvęs obuolys, nors ir raukšlėtas, vis dar primena šviežią prisirpusį, taip ir panašumas tarp jos ir ant sienos kabančio konterfekto neleido abejoti — prieš juos stovėjo velionio pono Kazimiero sesuo Uršulė iš Norvaišų Birontienė, gyva ir sveika, po keturiasdešimties metų vėl sugrįžusi į Milkantus; ir tatai buvo taip netikėta, kad jie stovėjo nepratardami nė žodžio; ji net pati krūptelėjo, nesmagiai pasimuistė, apsidairė, „Viešpatie šventas, betgi jūs čia ir apsileidę, pasirūpinkit, kad man būtų paruoštas man o senasis kambarys; mielas Jonai, nagi nestovėkit kaip ištiktas stabo", ir ji lyg norėjo pratiesti jam abi savo sausas rankeles, bet nespėjo, nes Jonas Kareivis jau buvo dingęs it skersvėjo nupūstas iš menės tarpdurio, ir ji, tai pastebėjusi, tik gūžtelėjo pečiais, bet tuoj pat aplink ją stebėtinai viskas pradėjo suktis ir šurmuliuoti, tarsi Milkantai būtų koks sustojęs seno laikrodžio mechanizmas, kurį ji, it prisukta trūkstama spyruoklė, vienu mostu vėl užvedė.