Читаем Silva rerum II полностью

Ir Ona Kotryna dabar jau nebegalvojo nei apie švedus, nei apie atgailą, nei apie vyrą, visa, apie ką ji galvojo, dabar tebuvo maistas — kuo pamaitinti Teofilę, kuo užkimšti Paliutę, kuri storėjo ne dienom, bet valandom, ir ką daryti, kad iš bado neišmirtų valstiečiai, nes nebus kas pavasarį įdirba laukus, juolab kad naujienos apylinkėse ėjo negeros — žmonės ne tik badavo, bet jau ir ėmė puldinėti vieni kitus dėl maisto kąsnio, ir ėjo kalbos, kad nuskriausti silpnieji jau mirė badu, kaip kad antai bevaikių senelių pora, iš kurių taip ir neišaiškinti piktadariai atėmė tuos kelis gorčius grūdų, kuriuos, Onai Kotrynai paliepus, Kniukšta padalino lažininkams dar rudenį, arba kaip kad vienoje troboje prie Ankantų, kur kaimynas nusiaubė ir apiplėšė kaimyną, garsėjusį apypilniu podėliu, ir bizūnas čia jau nepadėjo, nes badas gurgė tuščiais pilvais skambiau už rimbo pliaukšėjimą, o alkani valstiečiai buvo piktesni už alkaniausius vilkus ir jų urzgianti neapykanta bet kada galėjo atsisukti ir į ponų namus.

Žmonės kalba, — piktdžiugiškai paslaugiai pranešdavo Paliutė, žmonės kalba, kad dvaro podėliai lūžta nuo pertekliaus, o ponia valgo mėsą per adventą ir dvaro šunis šeria dešrom. Dar žmonės kalba, kad ponia nuodėmėj sugyvenusi su švedų karininku benkartą ir dabar man liepianti nešioti pagalvėlę po sijonu, idant laikui atėjus galėtų apsimesti, kad šisai — mano, ir dar žmonės kalba, kad ponia užsiimanti raganystėm, nevaikštanti į bažnyčią, dėl to ponas jąją ir palikęs; merga buvo visiškai suįžūlėjusi, ir net prisakyti rykščių Ona Kotryna jai negalėjo, nes kurgi matyta bausti esančią sunkumoje, o toji mergšė dar ir naudojosi visais įmanomais palaimintos padėties prietarais, visais tamsiais užuginais, gajais šiam krašte — atsisakinėjo dirbti net mažiausius darbus, net verpti ar nerti vakarais — nes vaikas gali užsismaugti, net plėšyti plunksnas ar karšti vilnas — nes naujagimį paskui kamuos dusulys, tas pat — dėl ruošos, nes neva jai negalima kelti rankų ir lenktis, negalima į tą žiūrėti, ant ano — sėdėti, o trečio — uostyti, ir visi turėjo tenkinti jos nikius, nes nėščiosios prašymo negalima atsakyti, antraip pelės atsargas užpuls, tik štai norėdama pasmaližiauti paliegusioji nekart buvo užklupta ir ant kėdės užsikorusi, ir rankas iškėlusi, idant pasiektų kurią nors puodynę nuo viršutinės lentynos, o ir vikrumo nė kiek nestokojo, žinoma, kai jai tik to prireikdavo, ir Ona Kotryna kartais susimąstydavo, kodėl šiam krašte nėra prietarų apie tai, kas gresia meluojančioms, tingioms ir akiplėšoms gimdyvėms, nuodijančioms gyvenimą kitiems žmonėms.