Читаем Silva rerum II полностью

Aname pasaulyje ji mielai būtų užsisakiusi ir parsisiųsdinusi kokį instrumentą savo vienatvei prablaškyti, klavikordą ar arfą, ar viola da gamba, betgi čia, Milkantuose, tatai buvo neįmanoma, ir ne vien todėl, kad šimto mylių spinduliu aplinkui nebuvo iš kur paimti nei instrumento, nei mokytojo, galinčio išlavinti, kaip juo groti, betgi ir dėl to, kad dabar, siaučiant karui, viskas buvo sutrikę — keliai, arklių pastotės, tiekimas ir paštas, tuo ji įsitikino pati, prieš kurį laiką pagaliau pasiryžusi parašyti mandagų laišką savo sutuoktiniui Jonui Izidoriui Norvaišai į Biržus, linkėdama jam sveikatos, sielos ramybės ir pranešdama apie apverktiną dvaro ir jo atsargų būklę bei klausdama jo nurodymų ateinančiai žiemai. Atsakymo, datuoto laiško įteikimo Biržuose dieną, ji sulaukė lygiai po dviejų mėnesių, o ir tas pats buvo surašytas ne jos vyro, o vietinio Biržų tvirtovės cyruliko Jono Rakovo ranka, kuris pranešė, kad šviesusis rotmistras Jonas Izidorius Norvaiša kunigaikščio pavedimu šiuo metu nenumatytam laikui išvykęs į Vilnių iki tolesnio pranešimo ir šviesiausiosios ponios laiškas bus perduotas jam nedelsiant, vos tik šis vėl atvyks į Biržus, nes persiųsti jį šiuo metu dėl sutrikusio pašto žygūnų darb o yra impossibilis. Tą pačią dieną dėl keisto sutapimo barzdaskučio laiškas vainikavo dar vieną Onos Kotrynos nusivylimą — nebeapsikentusi jos sielą ėdančios vienatvės ir ilgesio, ji pagaliau balsiai išreiškė savo ponišką įgeidį pasiklausyti muzikos, ir Kristoforas Kniukšta tądien po darbų kaip tik į dvarą atvesdino vietinius muzikuotojus — pusaklį senutėlį kanklininką gumbuotais, pusiau suakmenėjusiais pirštais, du baudžiauninkus su įmantriomis švilpynėmis ir gal tuziną moterų, garsėjančių kaip vietinės giesmininkės visiems gyvenimo atvejams — sėjai, pjūčiai, vestuvėms, šermenims ir krikštynoms. Senis ir švilpynininkai iškeliavo atgal pirmieji, laimingi ir tiesiai pas Kristoforą Kniukštą į bravorą kvortelės, mat neapsikentusios ponios vos po kelių akimirkų buvo apdovanoti kiekvienas po šeštoką; išsirikiavusios, lėtai judindamos rankas ir neskubriais žingsniais apsikeisdamos vietomis tik joms vienoms suprantama tvarka, giesmininkės užtraukė taip, kad Zefirekas iš pradžių palindo po krėslu, o paskui įsidrąsinęs puolė viauksėdamas joms kibti į palankas ir Paliutei jį teko išneštiį kitą kambarį, bet ir muzikos ištroškusiai Onai Kotrynai kūnas ėjo pagaugais nuo tų baugių, gerklinių garsų, kuriuose buvo kažkas šiurkštaus, pirmykščio, bedžiaugsmio, bet ir ne itin graudaus, o tik gąsdinančiai tolygaus tarsi vapamas burtininko užkalbėjimas; tik bereikšmiai vienodai kartojami garsai, palydintys jų vienodus judesius dirbant vis tuos pačius darbus, vienodai stumiant dienas ir net gyvenant beveik vienodus gyvenimus, ir todėl pjūties daina beveik niekuo nesiskyrė nuo mergautinės, o vestuvių palydėtuvių — nuo laidotuvių giesmės, ir Ona Kotryna tų dainų ištvėrė tik kelias, ir kaip tik tuomet dar pasibeldė bernas, atkeliavęs net nuo pat Telšių, nuo žygūno, perdavusio barzdaskučio laišką, ir tai buvo palanki proga atleisti dainininkes, o vėliau — paslėpti savo nevilties ašaras, galutinai pasijutus įkalintai šiame dvare vidury niekur, kur dienos panašios viena į kitą, o laikas, regis, sustojęs amžiams.