Читаем Silva rerum II полностью

Viešpatie, kad tik viskas jiems būtų gerai — mąstė Uršulė iš Norvaišų Birontienė, likusi viena Milkantuose, bet dabar jau buvo kur kas ramesnė, regis, jos planas pavyko, regis, Norvaišos dar neišmirs, dar kol kas ne, ne dabar, ji prisaikdino Joną Izidorių, kad jai būtinai parašytų, jei tik gims berniukas; bet ji buvo beveik jau rami ir dabar tik stūmė dienas iki savo galo, ir jai buvo sunku, ji tiesiog skeldėjo nuo skausmo, laudanumas baigėsi, ir, keista, lygiai kaip kadaise kad svajojo apie šventybę ir geidė nemirtingumo, taip dabar išsiilgusi troško mirties; ak, keistas tas jos gyvenimas, kartais dalykai atrodo visiškai ne tokie, kaip yra iš tikrųjų; ir kažkada vaikystėje ji įsivaizdavo šventybę, apsuptą žvakių ir brangenybių, gėlių ir smilkalų, betgi brolis rokitas jai parodė visiškai kitokį jos veidą — jos vargšo atgailavusio Sebastiano mirusį veidą; kaip keista, ji kadaise svajojo būti šventoji, o labiausiai prie to priartėjo jos sūnus palaidūnas, savo rankom laidojęs žmones, iš kurių kažkada tyčiojosi; nors šiandien, kai ji pagalvoja, galbūt didžiausias šventasis iš jos visų sutiktų ir buvo tas bevardis, niekam nežinomas vienuolis, palaidojęs tūkstančių tūkstančius ne atgailaudamas, o iš paprasčiausios krikščioniškos pareigos, vien todėl, kad kitaip negalėjo, vien todėl, kad jam taip liepė širdis, ir, kaip keista, Uršulė iš Norvaišų Birontienė mintyse buvo palaidojusi Vilnių, ji per daug ten kentėjo, tai būta pernelyg žiauraus miesto, kur maras pažadino žvėriškumą, kur praeivis galėjo peržengti mirštantį, prieš tai jam, žinoma, iškraustęs visas kišenes, kur krikščionis galėjo suėsti krikščionį, galėjo kūdikį sudraskyti į gabalus, betgi kuo ji daugiau galvojo, tuo dažniau prisimindavo ne padugnes, o tą brolį, kurio vardo taip niekada ir nesužinojo, o ir kam? Juk kaip jis ten sakė: „Viešpats ir taip atsirinks", betgi kažkodėl vien nuo minties apie tą numirėlius laidojantį vienuolį tas miestas jai vėl tapdavo stebėtinai gyvas.