Читаем Silva rerum II полностью

Viešpatie, kaip aš jūsų visų nekenčiu; jūs žiaurūs, žiaurūs it laukiniai žvėrys, o tu, tu žiauriausia iš visų, tu žiauri, tu išsiuntei Oną Kotryną iš čia, tu ją atėmei iš manęs — veik kūkčiojo Jonas Tarvydas; betgi ji neprarado pusiausvyros, ji tik ramiai, kiek mąsliai dabar kalbėjo: „Taip, galbūt mes išties kaip laukiniai žvėrys, galbūt laisvė, galbūt nuolatinis maištavimas prieš likimą mus tokiais paverčia, galbūt žiaurūs esam todėl, kad esame atsakingi tik prieš Dievą, savo sąžinę ir įstatymą; patikėk, Jonai, tatai yra labai sunkus kryžius, ne kiekvieno jėgoms, ir, Jonai, Viešpats mato, ir mano tėvas, ir mano vyras, ir aš, ir Kazimieras dažnai savęs klausėm, ar tikrai norim tą bajoro pareigos kryžių vilkti, betgi suklupę pakildavom ir nešdavom toliau, nors kartais ir klausi savęs, ką daryti, kai sąžinė kertasi su įstatymu, o įstatymas — su Dievo valia, ir aš tik meldžiuosi už Joną Izidorių, vargšas vaikinas, jam teko rinktis pareigą arba sielos ramybę, ir kartais nė nežinai, kur baigias kilnumas ir prasideda paprasčiausias kvailumas, nes riba tarp jų dažnusyk — plonytė, it skustuvo ašmenys; kaip tu, Jonai, gimei savo luome, taip mes savajam — ir niekas mūsų irgi neklausė; mūsų kilmė — tai ne tik privilegijos, bet ir sunki pareigos našta; tokia tad pasaulio tvarka, galbūt mes telurim tam planui paklusti ir tiek, galbūt mūsų pareiga tėra saugoti garbę, kaip kad mano tėvas visą gyvenimą saugojo tą nelemtą aukso laikrodį; o galbūt mūsų vienintelė paskirtis ir yra, kad tokie kaip tu mūsų nekęstų; pažvelk man į akis — negali… nes jose atsispindi tik tavo menkumas; didybė ar menkumas, mano mielas Jonai, yra ne įgimstami ir ne paveldimi, aš vis prisimenu tokį vieną Vilniaus rokitą, nė jo vardo nežinau, nė nežinau, ar jo būta bajoro, bet savo auka ir pareiga jis man didesnis už visus karalius, juos kartu sudėjus; ir — ne, aš nė kiek nekalta, kad tavo gyvenimas šitaip nuėjo perniek, jis tikrai galėjo būti kitoks; ne aš vedžiojau tavo žudančią ranką; ar aš kalta, kad tu dabar skundies, jog atėmiau iš tavęs Oną Kotryną — ką gi tu kalbi, kaipgi galima atimti tai, kas niekada tau nė nepriklausė? Argi esu kalta, kad andais tave išjuokiau? Aš šypsausi ir šiandien — juk tu kaltas tik pats, kad anuomet nepasijuokei, kad nesikvatojai drauge, kad niekad negebėjai pasijuokti pats iš savęs, o juk tai būtų viską pakeitę, nes tą akimirką aš supratau, kad tu — ne vienas iš mūsų; ir nei dvarai, nei puošnūs rūbai čia niekuo dėti, galbūt mes po truputį išmirsim, galbūt laikui bėgant išnyksim, galbūt — taip, iš tiesų, tu teisus: galbūt mes esame žvėrys, galbūt mes — it vilkai negailestingai laisvam, pavojingam miške, o tu — it šuo, kuriam būtinas šeimininkas, kad ir vien tam, kad turėtų ant ko urgzt ir kaltint dėl savo bėdų; betgi urgzk, urgzk, kol mes esam, urgzk, mielasai, jei tik tau nuo to palengvės, tik mes ir toliau juoksimės, — juoksimės iš tokių kaip tu, juoksimės net stovėdami ant savo pačių ešafotų, bet labiausiai juoksimės patys iš…" — ir čia Uršulė akimirkai nutilo, pridėjo ranką prie kailinių ir atitraukusi delną su pirštinaite kelias akimirkas žiūrėjo, kaip ant pilkšvos ožkos odos plečiasi jos pačios kraujo dėmė, bet tuoj pat giedrai nusišypsojo ir tęsė toliau: „…iš savęs; taip, mes labiausiai juokiamės — ir juoksimės — patys iš savęs… ir juokingiausia… dabar yra tai… kad, Jonai, iš tiesų… tu norėjai man atkeršyti… betgi… ką tik… padarei man didžiulę paslaugą… net juokas ima… taip… aš juokiuos paskutinė… betgi… pasijuokim… drauge…" — ir ji atsiduso, iš paskutiniųjų įkvėpė oro tam, kad dar užtektų kvapo nusikvatoti; nusikvatoti skardžiai mergaitiškai, kaip prieš keturiasdešimt metų, ir šito jos juoko nebegalėdamas ištverti Jonas Tarvydas suktelėjo, truktelėjo medžioklinio peilio rankeną ir ištraukė jo ašmenis iš Uršulės iš Milkantų Norvaišų Birontienės, ir tik žvelgė, kaip tamsus kraujas plūsteli jai iš lūpų kartu su šypsena ir šnabždesiu „Viešpatie, kaip aš tavęs pasiilgau…", ir turbūt tai buvo skirta tam jos Birontui, kurį jau veikiausiai regėjo jos gęstančios akys, o gal — pačiam Viešpačiui, o galbūt — abiem. Betgi Jonas Tarvydas dėl to jau nebesuko galvos, jis, vedamas noro atlikti paskutinę pareigą, paėmė varpelį išjos delno, garsiai juo paskambino, idant pašauktų dvaro tarnus, persižegnojo, paskui ta pačia vienintele ranka iš dėklo prie juosmens išsitraukė savo nupjautabuožę strielbą, kurią nešiojosi visuomet užtaisytą, atlenkė gaiduką, užsinėrė kablį ant alkūnės, įsikišo vamzdį sau į burną, ir kai nuaidėjo šūvis, pabaidęs varnas nuogų medžių viršūnėse, jis jau nebegalėjo girdėti kažin kokio triukšmo dvaro rūme, riksmų ir pasigirdusio šūvių tratesio.