„Bet…" — vis žiojosi tarti Ona Kotryna; „psst, tylėkit, tik paskubėkim", — tildė ją Uršulė, į tą moterį žvelgdama it menininkas į drobę, o drobės būta nekokios — ji buvo sulysusi, išvarginta negandų; tad žvakę štai čia, kad būtų blausiau, plaukus paleisti, ne, nesiginčykit — taip, visiškai, be nieko, kokie marškiniai; juk turėsit papuošalus: vėrinį — štai čia, auskarus, apyrankę; o čia — parausvinkim, gulkit štai taip, apsimeskit, kad miegat, ir ji it tapytojas mikliai nutapė neįtikėtino geidulingumo paveikslą; akimirkai dingo, grįžo su mažutėliu brangiu buteliuku ir vargais negalais atkimšusi suteikė paskutinius potėpius — ant kaklo, krūtų, strėnų ir sėdmenų; ir patenkinta nuo slenksčio dar nužvelgė vaizdą, prieš kurį turėjo nublankti visos jaunos tarnaitės, ką ten tarnaitės, netgi — Fatima; ką ten, ji ką tik sukūrė vaizdą, prieš kur į jos tėvų Venera ir Marsas atrodė tarsi nekalti paaugliai ir virš kurio pleveno paskutiniai stebuklingi Maršalienės vandens lašai, nes ten, žvakės sumaniai išvogtos iš tamsos, tarsi laukiančios vaišės gulėjo brandžios Onos Kotrynos grožybės — vien tik pasklidę plaukai, praviros parausvintos lūpos, blausiai žėrintis auskaras, vėrinys, užuomina į krūtį po ranka, liemens linkis, iš po apkloto išnirusi daili šlaunis — po lygiai begėdystės ir apsimestinio nekaltumo, lygiai tiek, kiek reikia gašlumo, ir kiek — paslapties; ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė, koridoriuj dar išvarvinusi kelias paskutines to geidulio aromato ašaras, idant kaip Ariadnės siūlas neleistų paklysti Jonui Izidoriui ir atvestų jį po jojo maudynės ten, kur reikia, grįžo į savo kambarį, atsigulė į lovą ir pagaliau, po ilgų dešimtmečių, ėmė melstis, kad jos planas pavyktų.

XVII