Читаем Silva rerum II полностью

Betgi Birontas niekad jai nerašė laiškų, neparašė ir tąkart, kada atvyks — jis tiesiog ėmė ir apsireiškė mediniam jos globėjų Pacų dvarelyje Belvederyje, ir būtent ten Uršulė, ką tik parlėkusi iš dvaro baliaus Ujazdove, kur šoko beveik iki nualpimo, jį ir atrado — buvo pranešta, kad kanclerienės fraucimerio dama turinti kažin kokį lankytoją, ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė net nuraudo, nes manė, jog ten gali būti toks pataurininkis, ją bombardavęs meilės laiškeliais, betgi kai ji įskubėjo į nurodytą antikamerą — išraudusi, atsilapojusi, net užkimusi nuo juoko, — išvydo ne ką kitą, tik savo teisėtą sutuoktinį, jo įsiutusį barzdotą, it pragaro Jėzaus, veidą ir dulkėtas pušnis, mat tasai, vos gavęs jos laišką, viską metė ir raitas, tik su tarno palyda, palikdamas kritusius arklius, tuoj pat atjojo į Varšuvą. Cest seulement une commerce, tikslas pateisina priemones — pamanė tuomet Uršulė, ir ji padarė viską, kad tąvakar savo gudrybėm suminkštintų sutuoktinio širdį, svarbu, kad jis jos kviestas atvyko, dėl tų kalbų ji išsiaiškins vėliau, ir, regis, tąvakar jie ir pradėjo Sebastianą; taip, kai dabar pagalvoja ir paskaičiuoja, ji yra tikra, jie savo trečiąjį sūnų pradėjo būtent tą naktį, aršioj aistroj, iš nirtulingo piktumo, galbūt — vardan susitaikymo, bei veikiausiai iš nevilties, kad jų meilė jiems sprūsta tarp pirštų, kad ji baigia išdegti, atvėsti; ir Uršulė vėliau, jau pastojusi, jau Bironto pargabenta į Vilnių, pasiekus žiniai apie jų bevaikio valdovo mirtį ir jaunosios našlės išvykimą atgal į savo gimtuosius kraštus, save tuo ir paguodė — paguodė giminei padovanojusi net tris įpėdinius; kokios meilužės, jis jų galįs turėti nors šimtą, bet ji visuomet bus jo teisėta žmona, Birontams atlikusi pareigą; ir dar vėliau, kai mirė ir ponia kanclerienė, nelaimingai pergyvenusi savo pačios mirusį vaikelį, ir visas Pacų turtas ir palikimas atiteko — kaipgi apmaudžiai — jų sūnėnui, skaistybės įžadus davusiam Maltos ordino kavalieriui, paskutiniam bevaisiam tos giminės šakos ūgleliui; taigi tada Uršulė iš Norvaišų Birontienė, Jono Motiejaus, Samuelio Jeronimo ir Sebastiano Birontų motina, stovėdama su ponios kanclerienės širdies urna delnuose, išdidi it legendinė Niobė, jautėsi vertesnė už pačią andainykštę karalienę, laimingesnė už pačią kanclerienę ir deramai atlikusi krikščionišką pareigą, nesgi ko verti žemiškieji turtai, ko verti postai ir šlovė, jei giminei lemta išmirti?

Taip, ji pamena, tada jai tik tuo ir telikę buvo guostis; Sebastianas kėlė bėdų nuo pat pradėjimo — o gal tai tebuvo likimas, kuris pradėjo jai keršyti it jos lengvabūdiškai įerzintas šuo? Su pirmaisiais dviem sūnumis jai viskas būdavo lengva, o štai būdama padėty su Sebastianu iš tikrųjų, tarsi jai būtų keršijama už andainykštį melą laiške, susirgo — jai buvo taip bloga, kaip dar niekad nebuvo, ji tino, kraujavo, ir kūdikis įsčiose kartais ištisom dienom nejudėdavo, ir tik atvykus į Vilnių, laimei, ją išgelbėjo tas, anuomet dar visai jaunutis, tačiau labai išmintingas žydas gydytojas Gordonas, ir jei ne jis, paliepęs gulėti ir nejudėti, kas ten žino, kuo ten viskas būtų pasibaigę; Sebastianą ji gimdė savaitę, baisiuose skausmuose, o pagimdžius jis, tas vaikelis, tarsi keršydamas už jos melagystes, tuštybę ir įnoringumą, pavogė iš jos jaunystę ir grožį — ji taip ir liko sutinusi, išburkusi, išpampusi ir nelaiminga, su savo nerimastinga siela it lakštingala įkalinta svetimam, vos pajudančiam nutukusios žąsies kūne, ir Birontas tai matydamas jai buvo keistai švelnus, turbūt vien iš gailesčio, ir tuo savo gailesčiu ją pykdė ir erzino dar labiau; ją dabar guodė vien tik tas kūdikis, vien tik jis jai žadino džiaugsmą, ir jei Jonas Motiejus stebėtinai buvo panašus į josios velionį tėvą, o Samuelis Jeronimas — nežinia į ką, bet gal į kažką iš Birontų, tai Sebastianas Birontas buvo grynas Jonas Kirdėjus, tik štai turėjo rudas Uršulės akis ir priklausė vien tik jai.