Читаем Silva rerum II полностью

Ir ten, Svirkose, ji pradėjo laukti, o laukdama — stebėtinai vėl jo ilgėtis ir, keisčiausia, lyg ir vėl miglotai apie jį svajoti, lyg galėtų mylėti tik tai, kas nepasiekiama, ir keisčiausia, kad nuo jos mintis vėl užplūdusios meilės stebėtinai ėmė gyti ją kadaise išdavęs jos kūnas; ir pradžioje pėda lyg ir lengviau ėmė slysti į kurpę, o vėliau išryškėjo seniai neberegėtos čiurnos ir smulkūs jos riešai; galiausiai teko siaurinti ir taisyti sukneles, ir dar vėliau ji jau nebesibaimindama, bene pirmąkart po gero dešimtmečio, be baimės galėjo pakelti akis į veidrodį — ir iš jo žvelgė Uršulė iš Norvaišų Birontienė, vyresnė, tas tiesa, gal keletu raukšlių daugiau, bet kartu tokia pati kaip buvusi, vėl išalkusi meilės, vėl aistrai paruoštu kūnu; ir ji, žvelgdama į savo degančias akis blausiame dvarelio veidrodyje, nė neabejojo galėsianti susigrąžinti Jono Kirdėjaus Bironto meilę; ji nė neabejojo, jog visa tai ne veltui, jog tai — ženklas; jog jo laiškas anksčiau ar vėliau ateis.

Ir kai pagaliau Svirkų keliuke sudundėjo žirgo kanopos, ji pamena, sėdėjo ir gėrė savo brangųjį kokoatlį ir, padėjusi puodelį, tyliai ir palaimingai sau nusišypsojo; ji atsistojo ir pati išėjo į prieangį, tikėdamasi, jog tai bus žygūnas, bet tai buvo Kazimieras, blyškus it lavonas; dar blyškesnis nei kad anuomet, kai grįžo iš Bazelio, ir jis nušoko nuo žirgo, numetė pavadžius ir, netaręs nė žodžio, dviem žingsniais žengė prie jos ir skėlė jai tokį antausį, kad ji vos nesuklupo, ir ji net nespėjo įsiusti, nes pamatė jo veidą ir tas veidas buvo it žaizda, tas veidas buvo gryna kančia, ir Kazimieras pravirko, Viešpatie, tai buvo bene vienintelis kartas, kai matė jį šitaip raudantį, o juk juodu buvo dvyniai; ir Kazimieras klausė: „ką tu jam padarei? už ką? kodėl tu neatvažiavai? juk aš jį irgi mylėjau, galėjai atiduoti jį man, jei tau jo nebereikėjo", ir ji tik suprato, jog nutiko kažkas nepataisoma; ji tik suprato, kad Jono Kirdėjaus Bironto nebėra.

Kas nutiko vėliau, ji paminė tik pro miglą; ji daug ko nesuprato ateinančiom dienom; ji nebeatsimena, kaip susiruošė atgal į Vilnių, ir nesuprato, kaip neišprotėjo; ir ji nevisiškai suprato, kaip Kazimieras pasakojo, jog Jonas Kirdėjus jai rašė; jis parašęs jai laišką, kaip? ji jo negavusi? juk jis pats matęs, Birontas jo akivaizdoj savo žiedu užantspaudavęs ir įdavęs žygūnui; dar ištaręs: „Viešpatie, man padėk, galvą dedu, joks vyras nieko panašaus dar nėra nė vienai moteriai rašęs, bet jei ir tai nesuminkštins jos širdies…"; ir ji nežinanti, kaip vis dėlto nutiko, jog ji neapako, jog Viešpats jos neapakino, kai ji išvydo Joną Kirdėjų Birontą; tiesa, jau ne jį patį, bet tik jo kūną — Arklių gatvėje, vienoje užtamsintų kampinių svetainių, jau balzamuotojų paruoštą šarvoti — įmirkytą jų tepalais, pašalintais gyvybiniais organais, storu siūlu įstrižais dygsniais susiūtu pjūviu per visą jo vis dar dailų, raumeningą nebegyvą pilvą, išimtom akim ir tuščiais, pakulom iškimštais vokais, ant kurių dabar buvo uždėta po auksiną, įkritusiom kitados ją bučiavusiom lūpom, kietom it marmuras plaštakom, iš kurių mirtis stebėtinai pašalino gyslas; ir keista, net jo juodus plaukus, kuriuose buvo daugiau žilės, nei kad ji paminė, jau, regis, buvo apleidusi gyvybė; gyvybė, ištekėjusi pro didžiulę juodą žaizdą jo smilkinyje — grynas atsitiktinumas, kažin kas į jį metė plytgalį, taip ir nerado kas, gal net užmušti nenorėjo, tik paerzinti, kažkas iš minios, įsiutintas jo prakalbos, nes Birontas pastaruoju metu buvo it patrakęs, pavojingai audrindavo minią, pataikaudamas jai ir ją tuo pat žemindamas, visiškai be reikalo, jis tarsi tampė likimą už ūso, buvo įsitikinęs savo nebaudžiamumu, lyg neturėtų ko prarasti; man regis, — kalbėjo Kazimieras, — kai išsiuntė laišką, ir praėjo du mėnesiai be jokio atsakymo, jis nustojo laukti, jam buvo tas pat; aš nežinau, kaip jūs išsiskyrėt, tikiuosi, ne taip, kaip aš su jo šviesybe jaunuoju kunigaikščiu; ak jei galėčiau, praryčiau tuos žodžius atgal, ištartus Amsterdame, juk pasakiau įsiūčio įkarštyje, jog jo nekenčiu, tai buvo paskutinieji man o žodžiai tam, kurį suvedžiojau ir dėl kurio beveik jau buvau bepamirštąs Joną Kirdėjų; o Birontą paskutinįkart matydamas jį tik guodžiau: „Viskas Viešpaties valioje, viskas bus taip, kaip lemta."