Читаем Silva rerum II полностью

Kaip keista, mąstė Uršulė iš Norvaišų Birontienė, jau vėliau, kitą dieną, bibliotekoj versdama šeimos silvos lapus, lyg likimas ar Viešpats jų giminės kartoms lemtį skirtų vis pakaitom — viena rami karta, o tada — maištinga; viena dorybinga, o kita — nusidėjėlių, viena kamuojama nepakeliamos aistrų naštos, o po jos — niekam tikusi, stokojanti gyvybinių galių. Jos pačios tėvai gyveno dorai ir krikščioniškai, ji ir jos amžinatilsį brolis bent jau stengėsi; kitas dalykas, kad Viešpats jiems lėmė likimo smūgius, kurių jie nepajėgė atremti, kad atsiuntė negandas, kurios juos palaužė; betgi šitie, dabartiniai — Ona Kotryna, Jonas Izidorius… žodžių jai trūksta. Ir ji, įsitaisiusi savo tėvo krėsle su silva ant kelių, tik nevalingai gūžtelėjo savo pečiais ir šyptelėjo, pamačiusi kažin ką boluojant pro pravirų durų plyšelį; atsiminė, kaip pati, būdama dar mažutė, mėgdavo taip stebėti savo amžinatilsį tėvą, o į biblioteką jos, mergaitės, nelabai kas įleisdavo, o štai dabar pati sėdi velionio tėvo vietoj ir ją slapčia stebi jos brolio anūkė, ir ji pamojo Teofilei — eikšekit, mano meilute, nebijokit, sėskit čia, prie manęs, ant pakojo; ir mažoji įtipeno, bet nesisėdo, tik neryžtingai prigludo prie senosios tetulės Uršulės; turiu poniai paslaptį, galiu pasakyt, bet į ausį: nenoriu ten sėsti, manim niekas netiki, bet ten gyvena toks katinas, tik aš jį matau, daugiau niekas; ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė tyliai nusijuokė — nebijokit, meilute, ir aš jį matau, jis — didelis, rainas, ar ne? Jo nereikia bijoti, jo vardas Mauricijus, jis geras, duokit rankelę, štai taip, pakasykim jam paausį; ir Uršulė stebėjo tą mažą delniuką, tą laibą kaklelį, palinkusią tamsią galvelę su mažu kuodeliu, ir buvo tikra, kad šioji, kad ir mergaitė, bet bus geresnės veislės, jos karta bus geresnė, gaila tik, ji nebepratęs jų familijos, ji gimdys kitai giminei; betgi palik mane dabar, meilute, rytoj vėl galėsi čia ateiti. Uršulė iš Norvaišų Birontienė norėjo dar pabūti vienatvėj su silva, kol šiek tiek dar šviesu, ir ji vertė lapą po lapo, išmargintus skirtinga rašysena, štai jos proseneliai, seneliai — beveik vien lotyniškai, vargiai įskaitomai, tik datos, datos, mirtys, mūšiai, krikštynos, vestuvės, kraičiai, o štai jos mylimo velionio tėvo ranka — stebėtinai daug eilių, stebėtinai daug poezijos, nors jų gyvenimas buvo sunkus — irgi karas, kazokai, ir šitiek savo vaikų jie palaidojo, štai tėvo ketureilis apie jų velionę sesutę, Oną Magdaleną, pamena, kaip ji mirė, bet jau lyg pro miglas; o štai čia jau Kazimiero rašyta, betgi labai nedaug, taip sausai, vos keli įrašai, nepalyginsi su jos tėvo puslapiais, ir, kaip keista, ji visad manė, kad dvynys įpėdinis buvo labiau tėvų numylėtas, betgi jos pačios silvoje buvo nepaprastai daug — ir išvardintos dovanos šešioliktųjų Kalėdų proga, jos papuošalai, jos sagtelės, jos smaragdo medalionas su Pietų jūrų perlu, vėliau — jos kraitis į vienuolyną, Viešpatie šventas, ji nė nenutuokė, kad tai šitiek kainavo; vien raudonoji įvilktuvių, raudonoji vestuvių, jos raudonoji Maro Mergelės suknelė — kaip trys rinktiniai žirgai ar karvių banda, ir čia pat surašytos visos bažnytinės ceremonijos kalbos, būtent tada, per tą ceremoniją, ji ir išvydo Joną Kirdėjų; ir vėliau, daug vėliau jau jos motinos neįgudusią rašysena — įrašai apie jos palikimo dalį, „mūsų mylimiausiajai dukrai Uršulei iš Norvaišų, teatsimena ji amžinai mūsų motinišką meilę ir rūpestį", ir išties, kiekvienas tų mirusių rankų paliktas žodis dvelkė meile ir rūpesčiu jai, ir ji tik dabar suprato, kad, nepaisant nieko, nors jųdviejų būta it dalgio į akmenį, jos motina taip ją mylėjo, ir, stebėtina, bet jos, Uršulės, čia silvoje buvo nepaprastai daug; čia, puslapiuose, iš įrašų, prakalbų ir paminėtų daiktų buvo visa jos jaunystė, tik čia nebuvo paminėtas vienui vienas, vienintelis dalykas, ir dabar ją, šitai suvokus, nusmelkė pats tikriausias šiurpas ir šaltis; ji net sudrebėjo, nes čia nebuvo vieno: čia nebuvo Jono Kirdėjaus Bironto.

Jo čia nebuvo nė vienoj eilutėj, paminėto nė vienu žodžiu, tarsi niekad nė nebūtų užgimęs, tarsi jis būtų buvęs vien Uršulės svajonė, vaiduoklis ar įsikalbėjimas; Viešpatie, kaip keista, pamanė Uršulė, ir jos pirma mintis buvo griebtis plunksnos ir ką nors apie jį įrašyti į silvą, ir ji net pamirkė plunksną į rašalą, bet ranka sustojo per colį nuo popieriaus lapo, uždelsė vieną akimirką, ir momentum buvo praleistas — amžiams, visiems laikams, nes kuo daugiau ji galvojo, tuo vis labiau suprato, kad, veikiausiai, tai neatsitiktinė likimo valia, kad jo ten nėra, o ir ką ji pati galėjo įrašyti — ir kokiais žodžiais?