Читаем Silva rerum II полностью

Uršulei iš Norvaišų Birontienei buvo ramiau, kad tas senis Jonas Tarvydas ar Kareivis, ar kaip jis ten dabar save vadino, nebekėlė kojos į rūmą: jis kitą rytą po jos atvykimo tyliai grįžo kur buvęs, į Ankantų ūkį, ir daugiau nerodė akių, nes, kad ir šitiek metų praėjo, jai jį matyti nebuvo smagu, ir nors regėjo jį vos akimirką, jai buvo kažin kaip nejauku — it žvelgtų į primuštą šunį ar į negyjančią žaizdą, kurią pati atvėrė, ir jei jis būtų buvęs vien jos jaunystės prisiminimas, ji žinotų, kaip jį įveikti — nugrūstų kur nors giliai, giliai į patį atminties kamputį po dešimtmečių dulkėm, tarsi jo nė nebūtų, bet dabar jis buvo — iš kūno ir kraujo, luošas ir su randais, ir badė akis savo kartėliu, ir ji klausė savęs — o ką gi ji, ką ji galėjo padaryti ir ar išvis ji buvo kuo nors kalta, kad jam viskas taip susiklostė, betgi giliai širdyje žinojo, jog vien jau tame, kad šitaip klausia, ir glūdi atsakymas. Ir jei anksčiau, seniau, prieš dešimtmečius, jos atminty apie jį galvojant suplevendavo kažin kas šviežio, žalio, gaivaus, it neapčiuopiamas kvapas, it kvepia ką tik nukirstas alksnis — galbūt Milkantų miškų žaluma, o gal pačios jaunystės, trykštančios syvais, aidas; ir geltonplaukis Jonelio pavidalas kartais, kai pavargdavo nuo Jono Kirdėjaus tamsybių, jai regėjos it niekada neragautos tyrumos paprastumas, ir ji klausdavo savęs: „o jeigu ne mūsų kilmė, kaipgi viskas galėjo būti?", tai dabar, deja, jai pakako jos vieno it žaibas iš po raukšlėtų vokų mesto žvilgsnio į vargšą Jonelį; ji buvo pernelyg ilgai nugyvenusi, pernelyg daug patyrusi, kad jau žinotų, jog ten, kur prasideda gailesys — pasibaigia meilė.