Читаем Silva rerum II полностью

Kazimieras Norvaiša pats kažkada jam papasakojo tą nelaimingą nutikimą, kurį turbūt tik jis, Jonas, ir težinojo visame sviete, nes tik jam Kazimieras ir tegalėjo atskleisti tokius dalykus, mat, kaip jis pats nė neslėpdamas sakė: nuodėmklausio liežuvis ir išpažinties paslaptį gali išplepėti, tuo tarpu tavasis bus surištas to, ką apie tave patį žinau. Ir puikiai žinodamas, kad nė išplepėjimo nereikia, kad pakaktų vien mažos abejonės jo ištikimybe, ir Kazimieras Norvaiša jį, Joną Tarvydą, amžiams galėtų įkišti į pūdyklą, ką ten į pūdykią — nuo budelio trinkos pasiųsti tiesiai pragaran, kažkurį vakarą, įgėręs, papasakojo viską, kaip buvo. Kaip per didžiąją savo studijų kelionę, užuot keliavę sausuma per Bazelį iki Bolonijos ir ten išsiskyrę, kaip kad buvo numatę, juodu su jaunuoju kunigaikščiu Palubinskiu, apsvaigę nuo nuodėmingos aistros, Kazimiero įkalbėti pratęsti kelionės malonumą ir buvimą drauge, pasirinko kelią tiesiai per aplink, per jūras — iš Gdansko į Rostoką, per Šveriną iki Hamburgo, tada iki Amsterdamo, iš kur turėjo krypti sausuma į pietus, į savo kelionės tikslą. Jųjų kelionės būta, kaip derėjo jauniems plevėsoms — daugiausia po pilis, užeigas ir dvarus, ir miestus, su nuotykiais, keliskart net su dvikovom; Meklemburgo kunigaikščių pilyje Šverine jie buvo priimti ir linksminami kaip dievaičiai, mat ten augo įpėdinis, jų bendraamžis Fridrichas Vilhelmas, kuriam neprošal buvo susipažinti su kunigaikščiu Palubinskiu, kilusiu iš pačių senųjų Gediminaičių, bet užtat atvykus į Hamburgą užvažiuojamuosiuose namuose juos taip apvogė, taip apšvarino, kad liko abu kaip stovį, tik su tuo, ką teturėjo kišenėse; laimei, kad tebeturėjo karietą, tarnus ir palydą. Graužiamas gėdos dėl savo kvailumo ir neatsargumo, jaunasis Palubinskis parašė tėvui, prašydamas persiųsti pinigų į Amsterdamą, į garsiąją rotušės keityklą[119], ir jie ten iškeliavo, nykiai tirpstant apsnigtiems keliams tarp dambų ir beviltiškai tirpstant auksinų likučiams kapšuose. Amsterdamo mieste jie apsistojo vienoje Jordaano užeigų, susimokėję vos už dvi naktis, kurioms ir taip vos sukrapštė, nors užeiga buvo bene pati pigiausia mieste, kambarys ankštas, pridvokęs, vargiai kūrenamas ir apniktas blakių, prie gražiai pavadinto Rožių kanalo, nuo kurio rožėm nė nekvepėjo, mat vinguriuojančiomis srovėmis ten tetekėjo paplavos, srutos ir šiukšlės, o kreivomis šleivomis gatvelėmis sroveno lygiai toks pat viso krikščioniškojo pasaulio žmogiškųjų atmatų srautas. Pirmąj į vakarą jie tegebėjo nusigauti iki miesto rotušės, vis dar baigiamos statyti, bet jau laikomos aštuntuoju pasaulio stebuklu, o patsai pasaulis, teisingiau — jo žemėlapis, išdėliotas iš juodo ir balto marmuro, — jiems driekėsi ant grindų po kojomis, ir abiem tąkart suspaudė širdį po savo batais išvydus juodą gyslą su užrašu Nimienf.[120], kuri dabar rodės esanti toli toli, kitame svieto pakrašty, ir dar kartą jiems suspaudė paširdžius, sužinojus, kad jokie senojo Palubinskio pinigai dar taip ir neatkeliavę. Tąvakar, išsekę, sušalę, nėmaž nepasisotinę gyslotu, sudžiūvusiu keptu užeigos gaidžiu, kainavusiu kaip cielas paršelis, tačiau užtat iki soties savimi pašėrę vietos blakes, jie nieko daugiau taip ir nenuveikė, bet po nakties, praleistos bešildant vienas kitą glėby, jie kitą dieną neskubėdami iš paskutiniųjų išsipustė ir patraukė į Doeleną[121] kur žinojo renkantis lošėjus, mat Kazimieras Norvaiša iš tos nevilties nieko geriau nesumąstė, kaip kad išbandyti savo andainykštę laimę kortose. Tačiau nežinia kas čia buvo kaltas — ar kad čia buvo Amsterdamo miestas, o ne Vilnius, ar, kad, prie stalo greta Kazimiero sėdint ir iš po ilgų blakstienų viltingai žvelgiant mielajam Palubinskiui, pasitvirtino paslaptinga taisyklė, jog kam sekasi meilėje — nesiseka kortose, ar kad priešais Kazimierą sėdo lošti garsus vietinis šuleris Pepijnas Duitsas ir lošė ne Kazimierui puikiai pažįstamą basetą, o naują jo atmainą, čia vadintą faraonu, bet jų turėti auksinai ištirpo vos per du ketvirčius valandos, ir tada atėjo eilė karietai, o paskui ir žirgams, ir iš Doeleno jie išėjo kaip stovi, prasilošę iki paskutinio siūlo galo, ir ieškodami to prakeikto Rožių kvartalo dar sugebėjo pasiklysti nakty tarp visų tų smardžių ledėjančių kanalų, skrodžiant drėgniems skersvėjams ir čaižant negailestingai šlapdribai, o jų barnio žodžiai, sviedžiami viens kitam į veidą, irgi raižė ne prasčiau už rimbo kirčius, ir todėl, kai jie pagaliau rado tą pridvokusią Rosengraachto užeigą, jie atvėsusiame kambary, vis dar taip ir nesusitaikę, mylėjosi niršiai, skausmingai, daugiau su neviltimi ir prievarta nei su meilės guoliui derančiu švelnumu, ir kai kitą rytą šaunusis šuleris Pepijnas Duitsas su dar dviem sėbrais atėjo atsiimti jam teisėtai, jei neskaičiuosim iš už rankogalio trauktų paroletų[122], priklausančios karietos ir žirgų, jaunasis Palubinskis atsibudo visiškai peršalęs ir pavojingai karščiuodamas, tai degantis tarsi ugny, tai krečiamas šalčio, ir tik liūdnas sergančiojo vaizdas vargais negalais jiems padėjo įtikinti užeigos savininką leisti pasilikti jiems dar vieną naktį ir išmaldauti šiokio tokio karšto viralo. Kazimieras Norvaiša, vis dar pasipūtęs, vis dar nesikalbantis, tądien bičiulį paliko dukart — kad nusigautų iki rotušės vien tam, kad vėl išgirstų, jog pinigų vis dar nėra, ir antrąkart, vargšeliui dūstančiam ir vaitojančiam Palubinskiui vargais negalais užmigus, lydimas tarno, vėl — į Doeleną, pagaliau atsilošti, kišenėje skimbčiojant vieninteliam likusiam turtui — ant virvelės suvertam tuzinui kitados tėvo dovanotų granatų sagų su filigraniniu auksu, kurias Milkantų įpėdinis visą rytą ardė nuo išeiginio žiustokoro, ir didelei aukso sagčiai, taip pat kažkada duotai gimdytojo.