Читаем Silva rerum II полностью

Tačiau kartais net pro žemiškosios kasdienybės miglas iš aukštybių prasiskverbdavo priekaištingas Viešpaties žvilgsnis ir rūsčiai įsmigdavo tiesiai į Joną, kaip kad tada, kai tą lemtingą rudens rytą miško kelyje — vėl, tarsi ant miško kelio jam būtų siunčiami pačios Apvaizdos susitikimai — jis sutiko Kazimierą Norvaišą. Pažino jį ne iškart, nesgi šitiek metų jau buvo praėję, ir dabar jie jau buvo nebe vaikai, o suaugę, gyvenimo matę vyrai pačiame stiprume, ir Kazimieras buvo su randu veide, kuris metams bėgant vis labiau panašėjo į jo velionio tėvo, tik akys jo vis dar buvo tos pačios, ir jos pažvelgė be pykčio, tik su nuostaba ir priekaištingai, kai Jonas įrėmė jam strielbą krūtinėn, ir nė nekrustelėjo, tik ištarė: Et tu, Brute?[114] Ir kažkas jam nutiko, bet toji akimirka, kai tereikėjo nuspausti gaiduką, buvo praleista visiems amžiams, ir jam neliko nieko daugiau, kaip tik sviesti ginklą ant žemės ir pulti vaikystės draugui į glėbį, apsipilant karčiomis ir didelėmis kaip pupos ašaromis.