Читаем Silva rerum II полностью

Ir taip, tie reti atsitiktiniai praeiviai ar maro sargybiniai, kurie tik atsidurdavo jos tamsiame kelyje, išvydę raudoną siaubingą pavidalą, net šasteldavo iš baimės ir netikėtumo ir dažniausiai tik pasipustydavo padus; vienas sargybinių išmetė kablį, kitas — žibintą iš rankų, ir netgi mielasis ponas Gordonas kartą atsitiktinai su ja susidūręs jos nė nepažino, tik sustojo it įbestas vietoje, pats netikėdamas savo akimis, ir ji, kaip sykis tąkart nešdamasi naujagimę, kurią rado verkiant tuščiuose kryžiumi pažymėtuose namuose, be garso krizendama sau po šydu tik spruko nuo jo kuo greičiau; ir šitaip raudonai vilkėdama, it visiems siaubą keliantis vaiduoklis, ji be baimės galėjo eiti kur panorėjusi, betgi vieną kartą jai vis dėlto teko bėgti nuo kažkokių padugnių, aptikusių griuvėsiuose rėkiantį kūdikį pirma jos, ir tiems buvo jokie vaiduokliai nė motais, mat buvo taip išbadėję, jog tą skanų rastą kąsnelį it žvėrys riaumodami sudraskė akimirksniu.

O badas vis dar tęsėsi, ir dabar jau būdavo sunku pasakyli, nuo ko užgeso kokio vilniečio gyvybė — nuo ligos ar nuo alkio; maisto ir grūdų kainos pasiekė neregėtas aukštumas, ir už statinę kviečių dabar prašė net šešiasdešimties auksinų ir daugiau, ir Uršulė Birontienė nebuvo kvaila — dar keleri tokie metai, ir ji būtų pravalgiusi visą savo gerą, betgi jai dabar reikėjo galvoti ir apie tas išrikiuotas pintines valgomojoje salėje, rėkiančias raudonom bedantėm burnom, kurias reikėjo užkišti ne kuo kitu, o žindyvės ar karvės pienu, kuris dabar buvo lydyto aukso vertės; tad ji priglobė dvi žindyves ir alkaną davatkėlę nuo tėvų karmelitų bažnyčios už pastogę ir už valgio lėkštę ir toji senmergė Ona, net įraudusi ir suplukusi, dabar tvarkėsi su trylika kūdikių, sukdamasi it vijurkas, užkimšinėdama trylika viena už kitą garsiau cypsinčių burnų, Uršulės Birontienės atkirtį Viešpačiui, panorusiam nušluoti Vilnių nuo žemės paviršiaus, ir ji net panoro pakrikštyti naujagimius, idant šie turėtų vardus, jiems mirtį nulemti norėjusiam Dievui ant pykčio, betgi šitai būtų prišaukę bėdos — kaipgi ji būtų paaiškinusi, iš kur pas ją, vienišą senę, ūmai atsirado šitiek vaikų, ir nebuvo nė vieno įstatymo, leidžiančio šitaip va imti ir susirinkti našlaičius, mat vienas ar du dar būtų niekaip neužkliuvę teisėjams, nors paprastai tik giminės priglobdavo tokius vargšelius ar vienuolynas, ar koks amatininkas taip nuo vystyklų sau įgydavo pigų būsimą pameistrį iki gyvos galvos, o čia dabar jie sau šiaip sau buvo surinkti ir iš vargingų, ir iš turtingų namų; pamirštais vardais, pavardėm, palikimais; jos išvogti iš gresiančio bendro kapo ir iš parapijų knygų eilučių; išvogti iš mirties ir iš Viešpaties Dievo apyskaitos, ką ir kalbėti apie tai, jog tatai buvo nusižengimas įstatymui, kuriam tvarkingai įrašyta mirtis rūpėjo labiau nei bevardė gyvybė.

Atėjus žiemai ir artėjant šventoms Kalėdoms ji vis dažniau susimąstydavo apie raštus ir įrašus — apie kreidos maro kryžius ant durų, kurie dabar bluko po snaigėm, apie notarų laiškus, išskrebentus tvirta bejausme ranka, apie virpančius iškvėpintus meilės raštelius, apie granite ir marmure iškaltus vardus ir skaitmenis; apie tai, kad galiausiai viskas telpa tarp dviejų skaičių; kad visos vaikystės Kalėdos ir Velykos, ir kelionės, ir ašaros, ir bučiniai, ir nuodėmės, mirtys ir gimdymai, karai ir vestuvės galiausiai tėra tik trumpas brūkšnelis tarp dviejų datų, ir josios antroji data dabar jau artėjo, bet jos mažutėliai, gimę per marą, mirties sūkuryje, buvo kol kas dar laisvi, neprikaustyti rašto grandinėm prie negailestingojo laiko, ir šildydamasi valgomajame prie židinio, tarp vis tuštėjančių sienų, nuo kurių už suįžūlėjusių maisto vertelgų siūlomą begėdiškai žemą kainą jau vienas po kito nyko Venecijos veidrodžiai ir flamandų paveikslai, vaizduojantys rečiausias gležnas gėles, prisirpusius vaisius ir kitokį, seniai jau pamirštą perteklių, Uršulė iš Norvaišų Birontienė žvelgė į tą baltai rausvą gyvybę prie liepsnojančio židinio ir tyliai savimi patenkinta šypsojosi.