Читаем Silva rerum II полностью

Jos stebėtina savitvarda dabar ją gelbėjo ir maro apimtam mieste, ir ačiū Dievui; pamanyti tik, juk ji kažkada taip bijojo mirties, kad net nevyko į savo tikros motinos laidotuves, bijodama neatlaikysianti to mirusio kūno vaizdo, o dabar lavonai voliojosi ant kiekvieno kampo, gatvėse, aikštėse, ant žalių vejų prie koplyčių, ant šventorių laiptų, prie fontanų, atsitiktinai susmukę keisčiausiomis pozomis ar suguldyti tvarkingai išrikiuoti it rietimai ar malkos, su drabužiais ar marodierių jau išrengti; pajuodę, nusėti dėmėm, iškilę bubonais, gulintys savo pačių telkšančiuose priešmirtiniuose vėmaluose; jų pilni dardėjo maro sargų vežimai, juos, it giltinės nupjautą šieną, jie kabino už menčių ir šonkaulių ir krovė ilgais geležiniais kabliais; kartą ji vos išėjo iš savo pačios namų, nes vienas gulėjo susmukęs ant slenksčio, ir negyvi krisdavo šiaip, jai beeinant gatve, ir ką gi — ji išmoko, įprato tiesiog imti ir peržengti mirusius kūnus, užsidengusi veidą šydu ir prispaudusi skepetą prie nosies: lavonai dabar buvo neatsiejama miesto vaizdo dalis — kaip kad žvirbliai ir kuosos ar kaip grindinio akmenys, laštakai ir čerpės, svarbiausia buvo saugotis, kad koks neužkristų, nes kai kurie eidavo eidavo, staiga sustodavo it įbesti ir keistai sukniubdavo vietoje, kartais nevalingai skeryčiodamiesi rankom ir kojom, ir jai būtų buvę šlykštu, jei koks ją paliestų, tačiau ne todėl, kad vis dar būtų bijojusi mirties, o tik todėl, kad kitų žmonių, gyvų ar mirusių, prisilietimai jau senokai jai apskritai buvo labai nemalonūs, o mirties dabar buvo tiek daug, kad net nebeliko vietos jos baimei.

Ji pati nė trupučio nesibaimino maro — juk buvo įsitikinusi, jog kas lemta, tas ir įvyks, o be to, jau viena mirtina liga juk buvo likimo apdovanota, ir iš patirties žinojo, jog šisai ne toks dosnus, kad atseikėtų dukart, ir todėl ji sau ramiausiai vaikščiojo po miestą lydima ištikimo seno tarno, įsitikinusio, kad jei ponia mirs, vis tiek jo lauks galas; vaikščiojo ir po savo juodu šydu niekinančiai vaipėsi iš visos tos sumaišties, mat gyvieji mieste kėlė netvarką, dar didesnę nei mirusieji, jie buvo apimti nevilties; jie meldėsi, šaukė ir atgailavo, ir miniomis lakstė nuo vienos Švenčiausiosios Panelės pas kitą — vieną dieną prašyti užtarimo ir pasigailėjimo pas Aštriųjų vartų Dievo Motiną ar pas stebuklingąją Sapiegų Švenčiausiąją Mergelę, o dar kitąkart net už miesto sienų, pas Šventų Petro ir Povilo Maloningąją Dievo Motiną, laužančią Viešpaties rūstybės strėles, nuo Sopulingosios prie Maloningosios, nuo Škaplierinės pas Snieginę, nu o šventybe garsėjančios karūnuotos iki niekam lig tol beveik nežinomos, tapytos bevardžio nemokšos; ir vienądien garsas pasklisdavo, kad kuris nors paveikslas verkė, kitas — prakaitavo krauju, o trečias prabilo ir grūmojo nusidėjėliams; ir Vilnius knibždėjo puspročių pamokslininkų, nes kapitula, kanauninkai ir išmintingesnieji tėvai jį buvo palikę jau pačioje maro pradžioje, o vienuoliai bevelijo slėptis už klauzūros mūrų, tad jų vietą užėmė visokio plauko nevykėliai, kuriems įprastai niekas nė neduodavo pamokslauti, bet dabar, įlipę į sakyklas, jie šūkavo, Uršulės iš Norvaišų Birontienės, buvusios novicės, galva, visiškus kliedesius, nieko bendra su Dievo žodžiu nė neturinčius, ir skelbė ne dangišką meilę ir išmintį, o skleidė vien baimę ir beprotybę, sėjo kaltės jausmą ir graužatį, ir jau po miestą klaidžiojo būrys botagininkų, vyrų ir moterų, su gobtuvais, bet nusiplėšusių iki juosmens drabužius, čaižančių save rimbais, kruvinų, paklaikusiomis akimis, bliaunančių, kad šitaip išpirks visų nuodėmes, prišaukusias marą. Jie sustodavo vidur aikštės, pliekdami viens kitą keturšakiais rimbais su mazgeliais tol, kol griūdavo žemėn iš skausmo ir išsekimo, ir paprastai vienas ar keli atsiradę jų pamokslininkai pradėdavo šaukti apie kaltę, nuodėmę, marą, ir praeiviai baugščiai traukėsi ir noriai aukojo iš kapšų, o tačiau flagelantams buvo to negana, jie prieidavo susikruvinę, žvelgdami tiesiai į akis ir kreipdavosi į miestiečių sąžines — ar žinai, kaip Kristus kentėjo už tave ir mane, ar matai, kad esu pasiruošęs per kančią atpirkti ir tavo nuodėmę, o tu, mano broli, o tu, mano sese, ar esi pasiruošęs kentėti už Kristų, ar gali mylėti mane per skausmą, kaip kad myliu tave, ar gali kruvinai atgailauti; ir kai kurie silpnieji, įbauginti to klaikaus vaizdo, prigąsdinti pažadintos kaltės, suvilioti tuo keistu sopulių ir krikščioniškos meilės pažadu, imdavo plaktis kartu, o buvo ir atvejų, jog, šitaip krauju susibroliavę kančioj, išdalydavo savo turtą, palikdavo namus ir patraukdavo kartu su botagininkais.