Читаем Silva rerum II полностью

Jie įsitaisė dvare ne kaip nugalėtojai, o veikiau kaip kvartirantai, kaip nemokūs nuomininkai, nes juk taip ir derėjo priešui, nesutikusiam jokio pasipriešinimo, o dar ir moters būta kilmingos, akivaizdžiai kilmingesnės už Turę Tibelijų Magnussoną, kuris visgi irgi buvo bajoras, nepaisant visų aplinkybių. Tad Turė Tibelijus Magnussonas užėmė vieną iš kambarių antrajame aukšte, gretimame įsitaisė jo adjutantas, likusieji įsikūrė pirmajame aukšte, mažojoje menėje, kur patiesė savo guolius ant šiaudų maišų, nuklotų gūniomis, ir pastatė ilgą stalą, kuris išties tebuvo keletas lentų, užmestų ant kryžiokų, tačiau ant jo jie sėkmingai kimšdavo senkančias Milkantų žiemos atsargas, ir pirmus vakarus jie pasiskerdė ir išsikepė jautį ir smarkiai nugėrė turimą alų, ir elgėsi nepadoriai, net Turei Tibelijui Magnussonui vienam jų, Karstenui, teko gerai užvažiuoti per ausį ir duoti truputį lazdų už šlapinimąsi į židinį, mat jų čia laukė ilgi žiemos mėnesiai, ir Turė Tibelijus Magnussonas nesiruošė jų praleisti išviete paverstų kambarių smarvėje, juolab kad šitam dvare būta netgi tikro patogaus priveto, ir apskritai reikėjo elgtis deramai dėlei savęs pačių ir nepaverst dvaro kiaulide, o žiemos atsargų — suėsti per mėnesį, ir todėl, kai jo kareiviai kurią dieną sumanę nudobti išsivedė iš tvarto karvę, ir tarnams pranešus Ona Kotryna atlėkė išsiplaiksčiusi ir kaip mokėdama mostais aiškino baksnodama į atsineštą kalendorių, jis kaipmat suprato, ką šioji norinti pasakyti, ir karvei buvo maloningai leista pagyventi iki pavasario.

Apskritai, Turę Tibelijų Magnussoną stebino, kaip šioji moteris jį supranta bene iš pusės žodžio, ką ten iš pusės — išvis be žodžių, nes ji vos vos mokėjo lotyniškai, o jis — vos kelis žodžius prancūziškai, nes tuo tarpu, kol Europos dvarai ir kunigaikščiai leliavo madinga kalba, jo didenybė karalius Karolis švedams buvo uždraudęs visą tos ištvirkusios tautos pagedimą — ir minkštus patalus, ir auksuotus šilko baldus, ir nepadoriai ištaigingus drabužius, ir prabangą, ir tuščių meilės paistalų pilnas knygas, ir, žinoma, pačią svetimą kalbą, tad jis buvo šią šnektą pamiršęs jos net gerai nepramokęs ir dabar su ta moterim bendravo tik supratingais žvilgsniais, mostais ir vienu kitu žodžiu, bet daugiausia — tik sveiko proto peršamom išvadom, mat toji moteris mąstė panašiai kaip ir jis, nes, matyt, sveiko proto turėjo su kaupu, kaip ir derėjo jos kilmei. Todėl ji buvo rami, nesidraskė, nedarė kvailysčių, ramiai valgė vakarais prie to paties stalo su juo, ir kai kartą po vakarienės jis priėjo prie jos ir lyg šiaip sau, praskleidęs garbaną, pirštais palietė jos ausyje kabantį perlą, ji nedrebėjo, nesimuistė, neskėlė antausio ir, akivaizdu, nepalaikė to meilinimusi, nes jis paprasčiausiai tetikrino auskaro dydį, betgi moteriškė galėjo jį dar panešioti — iki pavasario, iki to laiko, kai jie iškeliaus ir visa tai išsineš, tad kol kas, kolei ji nekvailiojo, galėjo sau džiuginti jo akį, nes, ką čia jam slėpti, jam pačiam paliko sėdėti prie stalo su gražia pasipuošusia moterimi, ir jis netgi nebyliai jai už tai atsidėkodamas neleido, kad vienas kareivių nusuktų sprandą jos baltam šunyčiui, mat tas kiauksėjo ant jo vyrų, visus varydamas iš proto, iki užkimimo, ir vienam jau beveik trūko kantrybė, betgi ne, maloningai nusprendė jis, tegul ta supratinga moteriškė turisi sau tą kvailą padarą, jei taip nori, tebus tai jo dėkingumo ženklan, ir dėkingumo ženklan jis rengėsi ją atlankyti jos miegamajame kurį nors vakarą ir būti dėkingai, kiek įmanoma, švelnus ir pagarbus tai Anai Katrinai, nes, regis, toks buvo jos vardas.