Читаем Silva rerum II полностью

Turė Tibelijus Magnussonas buvo visai ramus ir padorus žmogus iš geros ir senos šeimos, ir — ne, jis nejautė jokio pergalingo malonumo dabar užimdamas šį dvarą kažkur tarp laukinių Samogicijos miškų, o dar tas prakeiktas kosulys, lyg tyčia. Kitas jo vietoje galbūt būtų savęs klausinėjęs, ką jis čia veikia, taip toli nuklydęs ne tik nuo savo gimtųjų namų, bet ir nuo savo kariaunos dalinių, bet tatai buvo visiškai ne ramiam Turės Tibelijaus Magnussono būdui. Turė Tibelijus Magnussonas viską darė deramai: jis kitados netgi gimė lengvai, be didelio skausmo, pernelyg nekankindamas motinos, ir gimė berniuku — nenuvildamas tėvo, buvo klusnus antrasis sūnus, sutarė su broliais, nors vaikystėje kartais ir būtų norėjęs jiems duoti į ausį, betgi šitaip nebūtų derėję; vėliau išėjo deramus mokslus ir pasirinko karo tarnybą, nesgi ją rinkosi jų giminės antrieji sūnūs per ištisus amžius ir šitai dabar sutrikdyti jam būtų visai nederėję.