Читаем Silva rerum II полностью

Tik stebuklo būta išvis, kad laiškas jį pasiekė nepaisant maro, mat Vilnius jau buvo visiškai uždarytas nuo ankstyvo pavasario, ir pro miesto vartus be magistrato leidimo nebegalėjai patekti, betgi, žinoma, kur tik draudimai — ten ir išmoningi būdai juos apeiti, o žmogiškasis neklusnumas, kaip ir maras, galėjo įveikti net storiausias sienas. Pradžioj, tiesą sakant, miestas vartus užvėrė ne marui, o minioms išbadėjusių vargšų, išgyvenusių pernykštį nederlių ir neregėtus praėjusios žiemos speigus — vien tam, kad išliktų gyvi ir kankintųsi iš alkio, mat apylinkėse jau viskas buvo tuščia kaip iššluota, gyvuliai išskersti, javai — sunaudoti, ir prasčiokai ėdė, ką tik galėjo — laukinius paukščius, kiškius, graužikus, šunis, kates, sliekus, iš bado kritusius gyvulius, o valkatos padegdavo tvartus su gyvais galvijais ir juos, taip apkepintus, puldavo ryti tiesiai iš žioruojančių degėsių; o kalbėta, jog padugnės valgė jau net vienas kitą, ir pasakota, jog vienas Vilniaus apylinkių smuklininkas ir jo šeimyna išbadėjusius pakeleivius viliojo vos ne mylią sklindančiu keptos mėsos dūmeliu, o susigundžiusius ir užsukusius į jo užeigą — užrėmę duris ir langus mildiai apsvaigindavo, nužudydavo ir iškepdavo, naujo kepsnio kvapu vėl ieškodami patikliųjų. Visut visutėlių šių istorijų Aaronas Gordonas nebuvo linkęs imti už gryną pinigą, mat negandų laikais visuomet klajojo siaubingi gandai, betgi klaikių nutikimų nestigo ir jis neabejojo savo paciente, ponia Uršule Birontiene, kuri pati jam rodė prelato Zaluskio laišką, pasakojantį apie tai, jog septynios mylios nuo Vilniaus kaži koks vyras, kuris su savo prietelka buvo nuodėmėj sugyvenęs kelis vaikus, papjovė ir suvalgė savo paties mažiausiąjį kūdikį, o juo nepasisotinę — užmušė ir išsivirė savo labiau įmitusį septynmetį, mat šitas atvejis buvo pasiekęs ir miesto valdžią, ir teismą, kol tas dar dėl maro nebuvo paleistas, tad turėjo būti tiesa.