Читаем Silva rerum II полностью

Tad dabar Jonas Izidorius Norvaiša kiekvieną rytą atsibudęs pasidžiaugdavo vis dar tebesąs gyvas, naktį neperrėžta gerkle, nes rusai, palikti be vaistams saugomos degtinės, vos su vienu kitu kasdieniu šlakeliu, niršo ir darėsi vis labiau nevaldomi; Fominas — ir tas, apmažinus racioną, darėsi vis ūmesnis ir ūmesnis; ir po skurdžių pusryčių rotmistras pasitiesdavo ant stalo apdryžusį dėmėtą apylinkių žemėlapį ir švino pieštuku kryželiu žymėdavo miestelius ir kaimus, kuriuose jam pranešdavo apsireiškus užkratą, ir tieji taškai grėsmingai artėjo link Biržų, ir jų itin daug jau buvo toje Žemaitijos dalyje, kur plytėjo jo žemės, Milkantai ir aplinkiniai išbarstyti dvarai, betgi Milkantai buvo pakankamai nuošalūs; tai, kas taikos metu buvo to užkampio prakeiksmas, siaučiant negandoms jiems buvo tikras išsigelbėjimas — toli nuo pagrindinių kelių, toli nuo priešų kariuomenių trempiamų takų; Varniai, Tverai ir Telšiai, regis, kentėjo labiausiai, o betgi ir kur kas arčiau, į rytus ir į šiaurę, vis arčiau ir arčiau Biržų dažnėjo pranešimų apie kritusius gyvulius ar apie išmirusius dvarus ir sodybas, ir Jonas Izidorius Norvaiša turėjo aiškius ir negailestingus nurodymus, ką daryti stabdant užkratą, ir ne jo kaltė buvo, kad jis vykdė įsakymus.