Читаем Silva rerum II полностью

Kartais jis klausdavo savęs, ar tik ne žuvienei ar vienam kitam sumedžiotam kepsniui jis turėjo būti dėkingas ir už Barborą Statkutę, vietinę papilės kaimietukę ir vietinę Biržų gražuolę, su kuria dabar dalinosi savo kareivišku guoliu; ir ar tik ne iš geismo, o iš paprasčiausio alkio ji atsidavė jam dovanodama savo ilgai kokiam turtingam jaunikiui saugotą dievobaimingos katalikės nekaltybę; atsidavė, nusprendusi, jog vienas išvaizdus rotmistras geriau nei pulkas prievartaujančių kareivių, ir atsidavė su tyliu palaiminimu savo badmiriaujančios dievobaimingos šeimynos, kuriai dabar vogčiomis nešdavo išėdas nuo rotmistro stalo, o naktines glamones priimdavo tyliai ir nuolankiai, tarsi eidama lažą, prieš tai sukalbėjusi poterius, o po to — žegnodamasi ir vėl šnabždėdama, turbūt — atgailos maldą, o gal pasiaiškinimą Viešpačiui, jog aukojasi dėl badaujančių namiškių ir tą nuodėmingą nešlovę priima ne kaip sąmoningą nusidėjimą, o kaip neišvengiamą paklusimą žiauriai pasaulio tvarkai ir negailestingai Viešpaties jai skirtai daliai; ir nors pradžioje ji krito jam į akį, dabar jis beveik nekentė to romaus, tyro veido plačiais žandikauliais, arti susodintomis akimis ir drovia, kvailoka šypsena; tos ištikimos kalaitės, tik ir belaukiančios, kada ponas numes kaulą; susigūžusios ir bijančios kuo nors neįtikti ar pasakyti žodį ne taip, besistengiančios atspėti kiekvieną norą iš jo akių, netgi nusižeminęs jos rankų mostas, kuriuo pakišdavo savo plaštakas po prijuoste nuolankiai laukdama savo pono paliepimo, jam dabar keldavo įsiūtį; betgi vos ateidavo vakaras po dar vienos šaltos nerimo ir įtampos pritvinkusios dienos, jis vėl, baikščiai pasidavęs silpnumui, ieškodavo to paprasto jauno kūno, kuris, galų gale, nakties tamsoje, nežiūrint į tas patiklias neišmanėlės akis ar užskleidus jas ir visą veidą iš kasos išpintais plaukais, visgi buvo moters kūnas — boluojantis savo baltumu, bevardis, skleidžiantis šilumą, ramybę ir trumpalaikę užmarštį; tarsi žmogiška gorė kareivio guoliui sušildyti, kuriai užsimerkęs, tamsoje, galėjai suteikti kokį tik nori svajonių veidą — kad ir Onos Kotrynos ar net juodaakės Fatimos; ir rytą pabudęs jis vėl negalėdavo į tą Barborą nė žiūrėti, vos ne norėdavosi imti ją ir sumušti, ypač jei ji, jam vos pabudus švintant, jau budėdavo toje priešaušrio melsvumoje pasirėmusi ranka į priegalvį, tarsi kareivis laukdama jo įsakymo patale, į kurį, regis, dabar tilpo viso pasaulio vienatvė, ir ilgainiui jis jai įsakė: niekad nelikti miegoti, kad pabudus ryte jos čia nebūtų, betgi vėliau jam suminkštėjo širdis kartąją aptikus anapus slenksčio, snaudžiant ant šiaudų kūlio susisupus į avikailio skrandutę, mat kurgi vargšelė būtų ėjusi pusę varsto per tokius speigus, ir todėl jis jai parūpino mažą kambarėlį, kamaraitę veikiau, pačioje pilyje, bet užtat ne per toliausiai nuo didžiulės mėlynai margintų koklių krosnies ir greta, vos už sienos, nuo apgriuvusių jo apartamentų, kur ji, kasnakt paskolinusi savo kūną rotmistrui pasinaudoti, vėliau tykiai išsliūkindavo vidury nakties pabaigti austi sapno, mat moteriai pily, pilnoj ne tik jo, bet ir rusų kareivių, būtų buvę nesaugu.