Читаем Silva rerum II полностью

Bet kuosa dairėsi toliau, ji sukiojosi ant atbrailos tarsi gyva reginti vėtrungė ir dabar jos dėmesį patraukė kažin koks bruzdesys toje Arklių gatvėje, ir net jos paukštišką protelį jis sudomino, mat ten į dailių, sutvarkytų namų vartus, sukaltus brangiai, iš įstrižainių ąžuolo lentų, išdabintus įmantriai kaldintomis žalvario vinimis, laužte laužėsi kaži koks vyras, ir iš pažiūros jis buvo tikrai baisus, nė neaišku, ką toks veikė prie tokių padorių namų, nes jo kitados ištaigingi drabužiai dabar buvo nudryžę ir purvini tarsi valkatos, skvernai pastirę ir sukietėję nuo nešvarumų, madingų batų kulnai nukleipti, o dailūs brangių marškinių nėriniai jau seniai pamiršę savo baltą spalvą ir sukrešėję nuo kraujo ir pūlių, mat vien metęs akį galėjai pasakyti, kad tasai vyras nešiojasi įsisenėjusį pragaištingos prancūziškos ligos užkratą, tokį užleistą, kad net jo ilgi tamsūs plaukai jau buvo pradėję retėti, o tie dar neišslinkę — susivėlę į ilgus standžius kaltūnus. Bet užvis baisiausios buvo jo opos — prisirpusios, atviros, žiojinčia tamsiai raudona mėsa, pilkšvais apmirusiais pakraštėliais, ir jų jau buvo visur — ir ant veido, kuris jau buvo pradėjęs virsti gumbais, ir viena — prie nosies šnervės, ir kelios jau mezgėsi lūpų kampučiuose, ir dar viena ant plaštakos, ant krumplio, prie mažojo piršto, ant kurio blausiai žibėjo apniukęs aukso signetas su išraižyta šerno galva, ir ta plaštaka dabar su bepročiui būdinga jėga daužė į aklinai uždarytus vartus, nes vyras beldėsi, spardė, ir kiekvieną smūgį lydėjo baisus piktžodžiavimas ir šlykščiausi keiksmai, iš kurių „prakeikta kurva", „jebana kekšė" ir „supista šmata" buvo švelniausieji, ir jis rėkė iki užkimimo, linkėdamas tokių baisių dalykų, kad pro šalį einanti miestietė abiem delnais uždengė savo vaikui ausis ir paspartino žingsnį, betgi vyras klykė, kol jo keiksmų atsargos baigėsi, ir tada jis pradėjo raudoti ir braižyti duris nagais, maldaudamas dėl Dievo meilės jį įleisti, jis neturįs kur eiti, vardan Aukščiausiojo, jis tik norįs numirti savo namuose, dėl visa, kas tik likę brangaus, prašau, aš jau niekam nebegaliu pakenkti, aš mačiau baziliską, mano dienos suskaičiuotos, vardan Viešpaties, neatsakykit man paskutinės malonės, net pasmerktajam jo paskutinis noras neatsakomas, aš tik noriu numirti kaip krikščionis savo namuose, priėmęs paskutinį patepimą nuosavoj lovoj; ir aplinkinių namų gyventojai jau pasipiktinę trankydami ėmė uždarinėti savo namų langus, nors buvo dar visai šilta, kad ir neaišku — vasara ar jau ruduo, ir tada tas nelaimėlis atgijo vėl, tarsi prisuktas, ir supratęs, kad sulaukė žiūrovų, vėl prapliupo keiksmais, žvelgdamas į viršų, į langus, ir bliaudamas „ką, norit pasiklausyti pagiriamosios odės šviesiausiajai poniai Birontienei?", ir vėl piktžodžiavo taip, kad patsai Šėtonas galėtų pasimokyti. Ir iš gatvės nebuvo matyti, bet kuosa iš savo aukštybių kuo puikiausiai regėjo, kad visos šitos tirados kaltininkė, juodai apsitaisiusi moteris, tiesi ir stotinga, bet iš pažiūros jau gana senyvo amžiaus, iš tiesų stovėjo vos per sprindį nuo savo plūdėjo — prigludusi tiesiai kitapus medinių vartų, o taip pat už jų, bromos šonuose, nebyliai stovėjo išsirikiavę keturi tarnai, regis, tik ir laukiantys ponios paliepimo atstumti milžiniškas geležines velkes ir atidaryti vartus, bet jų ponia dar nedavė jiems jokio ženklo, ji stovėjo prisišliejusi prie ąžuolo vartų ir tik gyslota ranka su keliais deimantiniais žiedais per veidą dengiantį juodą šydą spaudė prie burnos nosinę, ir šydas buvo gailestingas, jis slėpė senatvę, raukšles, nebyliai trūkčiojančią burną ir be garso ryjamą raudą, ir visa, ką tik matė namų tarnai, tebuvo juodas pavidalas vos krūpčiojančiais pečiais, balta ranka su nosine, ir kita sugniaužta plaštaka, kažin ko įsitvėrusi begalinėse juodo sijono klostėse, ir tie keturi namiškiai stovėjo tiesūs kaip stygos, drėgnomis nuskriaustų šunų akimis, tarsi šunys žvelgdami į šeimininkę ir laukdami maloningo ženklo atverti vartus, bet jų ponia jo kaip nedavė, taip nedavė, ir, tik nutilus keiksmams ir riksmams anapus, tik iškleiptiems kulnams pagaliau netolygiai nukaukšėjus grindiniu tolyn, jie suprato, kad ženklo atstumti velkes ji taip ir neduos. Visa, ką ji tepadarė — perbraukė delnu ąžuolines lentas, su kaži kokiu keistu švelnumu, lyg glostydama, lyg atsisveikindama; atsitiesė, abiem delnais palygino sijoną, pasitaisė šydą ir, lygiu žingsniu perėjusi bromą, pro dailiai raižytas dvivėres duris įėjo į savo namus.

Tarnai vėliau sau ilgus metus uždavinėjo klausimą, kas būtų buvę ir kuo viskas būtų pasibaigę, jei ponia Birontienė visgi būtų davusi ženklą atverti vartus, ir kalbėdamiesi apie tai vakarais ir tuose, ir vėliau jau kituose namuose, prie darbų, šveisdami alavinius ir sidabro indus, pjaustydami ropes ir svogūnus, adydami kojines ir pešdami kaplūnus, jie nesiliovė spėlioti, kaip kitaip visa tai galėjo baigtis, ir kiekvieną kartą šitaip samprotaudami jie žegnodavosi ir linkėdavo viens kitam sielos ramybės.