Tačiau dabar, ponui Gordonui sėdint jos alkovoje, ji suprato, kad šįsyk jos nuolatinė gudrybė taip lengvai nepavyks. Mat garbusis Aaronas Gordonas, kaip visada pasipuošęs savo geru juodo aksomo durtiniu, juoda šlike ir dailiai, beveik žaismingai po kaklu rišama šerpe, dabar kažko muistėsi ir delsė, nepatikliai lingavo galva klausydamas tos pačios nenaujos litanijos, kol galų gale nepatogiai atsikrenkštęs paprašė jos leidimo apžiūrėti jos kūną, ir — ar ponia nesiteiktų parodyti viršutinės jo dalies? Jiedviem su tarnaite bendromis jėgomis atsagsčius jos juodą kikliką, ponas Gordonas, nusiplovęs dubenyje rankas ir sausai nušluostęs, jas pakišo po plono batisto marškiniais — pagarbiai, tarsi čiupinėdamas relikviją, nes iš tiesų tas senas kūnas pergamentine oda jau ir tebuvo relikvija, atminimu kažko, kas priklausė neabejotinai praeičiai, seniai išblėsusių aistrų ir išnykusios jaunystės pasauliui; gyva ir pritvinkę, su potencija augti, buvo tik tai, ką jo rankos neišvengiamai užčiuopė — liga, negeri mazgai ponios Birontienės pažastyse ir kietas gauburys dešiniosios krūties apačioje. Jis galvoje ėmė rinkti žodžius, kaip jai pranešti apie tai, ką aptiko, bet juodu pasižiūrėjo vienas kitam į akis, ir jis suprato, kad žodžiai čia nereikalingi. Ar čia yra tai, ką aš įtariu? — dar paklausė senoji ponia, ir jis patvirtino, kad tatai, deja, carcinoma, tatai nepagydoma, ir jis nesiūląs kauterizacijos[65], nes tatai tik padidina ligonio kančias, o neįrodyta, kad duotų kokios apčiuopiamos naudos, visa, ką jis tegalįs pasakyti, jog veikiausiai tai tėra jos metų, jos žiemos būdo, melancholijos, juodosios limfos ir žemės elemento pasekmė[66], nenuspėjamai pasireiškianti senstant būtent tokio temperament o žmonėms, ir jis netikįs olandais, teigiančiais, jog ši liga užkrečiama, ir jis nesiūląs to, ką pasiūlytų kiti medikai, o būtent — dėlių ir kraujo nuleidimo ligos nuodui iš kūno pašalinti. Tai kiek man dar liko? — vėl paklausė ponia Birontienė ir čia jis turėjo prisipažinti tikrai nežinąs — metai, dveji, o gal ir mažiau, gal vos keli mėnesiai, kaip kam tokiais atvejais, turint galvoje lig tol gana stiprią jos būklę — sunku ką nors tvirtinti, tik galįs pasakyti, kad tas likęs laikas nebus malonus, o raižomas nepakeliamų skausmų, žinoma, jei jie dar neprasidėję, ir čia ji tik atsainiai numoj o ranka, ir taip, jis jai vėl pardavė buteliuką laudanumo, nesgi negalėjai atsakyti žmogui, kurio laukia pragaro kančios, net jei jisai ir gojus, ir kai ji pati po jai ką tik paskelbto mirties nuosprendžio dar pajuokavusi, kad jai gaila vienintelio — jog nesukirto su juo lažybų ir nebesulauks dienos, kai visi gers kavą, gers užsimerkę ir apsilaižydami, — kaip visada ramiai atsikėlusi iš krėslo, lydėjo poną Gordoną iš namų, pro laiptus su puošniais turėklais, pro prieangį, kuriame kabojo jos vyro, Jono Kirdėjaus Bironto, portretas visu ūgiu, juodai vilkintis, su kaspinais ir ringravais[67], pasirėmęs lazda, tapytas prieš daugiau nei dvidešimtį metų, ir, abiejų žvilgsniams už jo neišvengiamai užkliuvus, garbusis žydas medikas lyg susinepatoginęs atsikrenkštė ir jai lyg tarp kitko pasakė: a propos, užvakar vėl pas mane lankėsi ponas Birontas, bet Uršulė iš Norvaišų Birontienė tik nebyliai gūžtelėjo pečiais — kaip ir kiekvieną kartą, kai ponas Gordonas nerašytu susitarimu atnešdavo žinią, jog tasai vis dar gyvas, ir Aaronas Gordonas kažkodėl pagalvojo, kad šita ponia — ne iš tų, kurios mokėtų pinigus už savųjų bėdų išklausymą.

VIII