Читаем Silva rerum II полностью

Laiškai Uršulei iš Norvaišų Birontienei dabar buvo vienintelis likęs gyvenimo malonumas, užpildantis vienišas ir vienodas dienas jos posesijoje Arklių gatvėje, ir ji ne tik mėgo juos gauti, laužti jų raudoną laką ir neskubėdama juos kasryt skaityti, bet lygiai taip pat jautė malonumą ir į juos atsakydama. Ji jau turėjo ištisą nekintančią ceremoniją — prie lengvo pusryčio, vilkėdama savo ištaiginga, pilkų miegapelių kailiukais pamušta lenivka[58], tarp sidabro indų ir baltos olandiškos drobės servetėlių, lėkštės kairėje ji turėdavo pasidėjusi stirtelę savaitės pašto, o kartais, jei tą savaitę mažai ateidavo, ir senesnių svarbesnių laiškų, kuriuos su malonumu paskaitydavo dar kartą, kairėje laikydama išlankstytą lakštelį, o dešine iš įpročio lauždama kvietinę bandelę, kurią mirkydavo šiltame piene, ar nė nežiūrėdama kabindavo kokia uogiene pagardintą košę, patiektą dailioje fajanso lėkštėje su sidabro polėkšte. Per šitiek be saiko godžių ir geidulingų savo gyvenimo metų ji jau buvo priėjusi išvadą, kad žmogui, tiesą sakant, ne tiek daug ir tereikia, ir valgio perteklius senstančiam kūnui gali būti netgi kenksmingas, o ji dabar buvo, ką čia slėpti, jau sena, ir nors visi ją pažįstantieji, o ypač prelatai, nevengdavo ją pagirti vis dar gerai atrodant beveik jaunuoliškais komplimentais, ir savo dantis dar tebeturėjo beveik visus, betgi veidrodis jai nemelavo, ji nebuvo tokia tuščiagarbė ar kvaila, kad kaskart po pusryčių, grįžusi į savo miegamąjį, tarnaitės valoma žolelių nuoviruose ir acte pavilgytomis skepetaitėmis, šukuojama ir, nors viešumoje rodantis jos veidą beveik visuomet dengdavo šydas, kruopščiai pudruojama, vos vos parausvinama skaistalais ir pomadomis — šiaip, dėl tvarkos, įpročio ir paprasčiausio moteriško orumo, ji viską puikiai matė: ir suvytusį obuolį primenančią tamprum o netekusią odą, ir gulsčias rieves ant kaklo, ir batisto klosteles primenantį tarpkrūtį, ir plaštakas, kurios vis labiau panašėjo į seno medžio šaknis, ir kiek nukarusią smakro liniją, ir į smulkias stačias raukšleles išskydusias lūpų apybraižas, ir užgriuvusius akių vokus, iš po kurių vis dar taip pat žėrėjo jos rudos alaus spalvos akys, tiesa, dabar vis labiau šviesėjančios, tarsi bėgantys metai po truputį vis skiestų jų spalvą. Betgi, žvelgdama veidrodyje sau pačiai į akis ir dar šiek tiek jas primerkusi, ji vis dar beveik galėdavo regėti save prieš keturias dešimtis metų, o dabar jau jai, jei teisingai paminė ir skaičiavo, buvo ne daugiau ir ne mažiau, o penkiasdešimt devyneri, žmonės šiais laikais retas kuris tiek gyvena, ir nereikėjo čia savęs pernelyg apgaudinėti, o tik džiaugtis, kad vis dar šiek tiek paveiki savo senus kaulus be didesnių sveikatos bėdų. Jos žydas gydytojas kraipydavo galvą ir sakydavo, kad jeigu ne jos neišvengiamai silpstantis regėjimas, kartais netikėtai pakylantis karštis ir jeigu ne vis dažniau netolygiai plakanti širdis, tokios sveikatos kaip jos dar reikėtų ir pavydėti, bet tada ji kimiai seniokiškai juokdavosi, numodavo ranka ir sakydavo: „pone Gordonai, ar ne per daug tų jūsų „jeigu" ir nepaklusdavo jo įsakmiems paliepimams vienąkart nustoti gerti tą savo kavą, atšaudama, kad mielai nustos, jeigu tik ponas Gordonas jai gaus Vilniuje kokoatlio, betgi Vilnius tai ne koks Gdanskas ar Karaliaučius, ir čia jos kažkada pamėgto kartaus Vakarų Indijos skanumyno šokolado buvo neįmanoma gauti, tad kas jai liko — tik turkiška kava, pardavinėjama vaistinėse kaip priemonė nuo prasto virškinimo, ir šitos gėrybės po Vienos pergalės prieš turkus nestigo, tad ji apdairiai pasielgė prisipirkusi daug atsargų, nes dabar dėl švedų karo vėl nieko nebuvo įmanoma gauti, o šlakelis to kartumyno mažyčiam paauksuotam puodely, iškart po vidurdienio, buvo vienintelis jos dienos malonumas, po kurio jos apkartusi diena įgydavo šiokio tokio saldumo, o silpstančios akys — net plačiau atsiverdavo. Ponas Gordonas vis neatsispirdavo pagundai ją paerzinti senu ketureiliu, kurį buvo girdėjęs dar karališkajame dvare:…trunk dla Turków… Ale tak szkarady napój, tak brzydka trucizna i tak jady, — deklamuodavo jis, — co żadnej śliny nie puszcza za zęby, niech chrześcijańskiej nie plugawią gęby…[59], o ji tik numodavo ranka ir sakydavo: „paminėsit mano žodį, pone Gordonai, ateis laikas, kai krikščionys gers kavą apsilaižydami; užsimerkę ir apsilaižydami", ir siūlydavo jam kirsti lažybų iš ko tik nori, ir, žinoma, nė neketindavo paisyti savo mediko nuomonės ir atsikratyti kartaus nekrikščioniško įpročio.