Garbusis Aaronas Gordonas įpylė jiems dar po taurelę, Vchaim, — grynai gydomaisiais tikslais, nes juk šitokį kliedesį reikėjo kažkaip apraminti, nors tas istorijas apie gyvenimą, prabėgantį prieš akis, tą nekintamą simptomą, jis buvo girdėjęs ne kartą iš buvusiųjų ant mirties slenksčio, tai būta vieno tų nepaaiškinamų atvejų, bet šiąnakt jis buvo pernelyg pavargęs gilintis, ir buvo akivaizdu, kad naktis bus ilga, nes ponas Birontas šiąnakt ir vėl, regis, neturėjo kur eiti, ir Aaronas Gordonas tyliai sau pamanė, kad reikėtų pradėti imti pinigus už šitų nesibaigiančių jo pacientų istorijų klausymą, nes tatai irgi darbas, ir ne ką lengvesnis už jų kūnų gydymą.

VI

Turė Tibelijus Magnussonas tą naktį susapnavo keistą sapną — kad gulėdamas Anos Katrinos lovoje, jos dvarelyje vidury Samogicijos miškų, jis staiga ėmė jaunėti ir, kaip čia pasakius, tarsi gyventi atgal — atgal iš čia į nesenas klajones giriose, prie degančios klėties su žemaičių valstiečiais, atgal į Švediją, į generolo priimamąjį, atgal į jaunystę, į mokyklą, kurioje gaudavo lazdų, į vaikystę su broliais; atgal į tokį mažumą, kad vos ranka pasiekdavo stalo atbrailą, kol grįžo į palaimingą būvį, kai buvo vos kūdikis, ant savo motinos rankų, kažin kur, regis, Siodermanlande; švietė saulė, jam prieš nosį baltavo jos šiltutėlė krūtis, jie buvo kažkur žalioje lankoje prie dvaro, po kurią lakstė nebaikščios, jų pusiau prijaukintos stirnos, aplinkui svaigiai kvepėjo ir raudonavo daug daug prisirpusių žemuogių ir jis jautėsi toks nepaaiškinamai, tyrai laimingas, kad iš tos laimės godžiai, apsižiojo spenį, bet iškart išsigando, mat suprato, kad jo burna pilna aštrių tarsi lydekos dantų, jų buvo pilna ertmė, ir jis iš to siaubo ėmė juos liesti liežuviu, o jie, kreivi ir rusvi, akyti tarsi senas kaulas, išsikerojusiomis šaknimis, pradėjo byrėti ant balto jo motinos kūno, ir jis iš to siaubo, nuo to bjaurumo pabudo, išpiltas šalto prakaito, ir tas sapnas jį persekiojo kiaurą dieną, nedavė jam ramybės, o diena Milkantuose buvo giedra ir graži, pirma tikra tikro pavasario diena, viskas buvo nutirpę, pradžiūvę ir tuoj tuoj turėjo pradėti sprogti, bet Turė Tibelijus Magnussonas į visa tai žiūrėjo tarsi atsisveikindamas, mat buvo tikras — atėjo metas judėti, ir nemalonus sapnas čia buvo niekuo dėtas.

Jie ir taip užsiliko ilgiau, nei ketino — žadėjo sau tik peržiemoti ir keliauti toliau, bet pradžioj keliai dar nebuvo išvažiuojami, paskui nutarė likti iki Velykų, paskui svarstė, ar nepabūti ir dar ilgiau, nes miškai, pelkės ir jų padėties netikrumas kariuomenės atžvilgiu visiškai jo nedrąsino tolimesnėms klajonėms. Bet dabar jau suvokė, kad metas traukti, ir ta moteris, kurios bežode, tylia draugija, paįvairinama vos kelių abiejų pramoktų žodžių, bet ne bendros kalbos ir bendrų minčių, aistrai pravėsus jis jau ėmė truputėlį bodėtis, irgi čia niekuo nebuvo dėta. Labiausiai jam nerimą kėlė ne ji pati, o jai skirti laiškai, regis, nuo tos Anos Katrinos kažin kur esančio vyro; geras tuzinas veržlia, gulsčia, stamboka rašysena adresuotų laiškų, kurių namų ponia taip niekada ir neatplėšė, nes juos jam klusniai, niekam nežinant, atiduodavo jos kambarinė tarnaitė, kurią, pasirodo, slapčia tratino tas nenaudėlis Karstenas, ir tieji bene pusę metų neatsakyti laiškai iš tiesų galėjo prišaukti bėdą, ypač dabar, kai keliai tapo vėl išvažiuojami, ir tasai nepažįstamas, kaip galima buvo suprasti iš datų, tarp kelių miestų keliaujantis ponas galėjo sumanyti patikrinti, kodėl taip įtartinai tyli ir nerašo jo paties žmona. Tad prieš gerą savaitę jis buvo pasiuntęs Karsteną su dešimčia vyrų pašniukštinėti, ar netoliese nėra švedų dalinių, tikėdamasis, kad jei šis negrįš, bus aišku, jog saviškiai nuteisė už dezertyravimą, ir judėti iš čia nėra ko. Betgi Karstenas grįžo, vienas, ir, pasak jo, jiems pavyko įtikinti, kad buvo atkirsti nuo armijos dėl blogų kelių ir turėję pralaukti žiemą, be to, jų kariuomenei dabar taip reikėjo kiekvieno vyro, kad jie nesigilino, ir vėl savo noru prisidėję dezertyrai juk nebebuvo tikri dezertyrai, tad kelias laisvas, jie galį judėti pirmyn, truputėlį į šiaurę, kad prisidėtų prie dalinių Inflantuose, judėsiančių į pietryčius.