Читаем Silva rerum II полностью

Dėl likusių savo ligonių Aaronas Gordonas ne taip išgyvendavo, jis buvo linkęs manyti, kad dažniausiai jie patys kalti dėl savo ligų, ir jį domin o ne žmogiškieji likimai, o pačios ligos, nors kartais jo sielą ir sugraudindavo atskiri atvejai, ir dažniausiai tai būdavo vaikai ar jaunos ligonės, moterys ir merginos, atlydimos valdingų vyrų, dar valdingesnių anytų, gniuždančių motinų ar įsibaiminusių tarnaičių. Jų ligos paprastai būdavo trejopos — moteriški negalavimai, dažniausiai sukelti pastangų išsaugoti gerą vardą atsikratant nuodėmės pasekmių; dar — mėlynės, sumušimai ar net prakirstos žaizdos ir trūkę vidaus organai dėl tiesiog neįtikėtinų nutikimų kasdienėje buityje, mat Aaronas Gordonas buvo ne vakar gimęs, kad patikėtų, jog netyčia nukritus nuo laiptų ant šonų lieka kaustytų batų spyriai, o įsistatyti mėlynę į akiduobę galima tiesiog atsitiktinai apsižioplinus ir atsitrenkus į durų staktą. Bet trečioji — ir, keisčiausia, vis tankiau pasitaikanti — liga buvo keista melancholijos forma, vis dažniau ir dažniau kamuojanti moteriją, ir nuo jos dažniausiai kentėjo jaunos merginos, kurios tiesiog nyko ir seko beregint, nors nuolankiai atsiduodavo visoms gydymo procedūroms, ir, tiesą sakant, visai be reikalo, ir vienos tokios, dailios raudonplaukės kilmingos vargšelės, garbiajam medikui buvo itin gaila, mat į jo rankas pateko visiškai jau nukankinta, pajuodusiais paakiais, alpstanti, kartais net keliskart per dieną, ir prieš jį gydžiusių daktarų jau gerokai pastūmėta link kapo duobės nuolatinėmis klizmomis ir kraujo nuleidinėjimu. Ji buvo tikra meilutė, iš geros, garbingos šeimos, vieno pastalininkio dukra, gyvenanti ramybėje ir pertekliuje, iš pažiūros, bent jau kiek jis galėjo nustatyti, visiškai sveiko kūno, tačiau verkiant stokojanti gyvybės jėgų ir paties noro gyventi, ir kaskart, kai Aaronas Gordonas ją pamatydavo, jis kažkodėl pagalvodavo, kad geresnio vaisto nei raudona jautiena su česnaku, stiprus vynas ir geras vyras, kuris galėtų jai gerai užkaitinti kraują, nė nesurasi, bet, žinoma, jos motinai, garbiajai pastalininkienei, jis galėjo pasiūlyti tik keisti dukros mitybą ir duoti jai raudono vyno gydymo tikslais ir, joms išėjus, jis vis dažniau susimąstydavo apie likimo ironiją, lemiančią, kad pūvantis, yrantis, vos ne gabalais byrantis sifilitikas, kurio mėnesiai jau suskaičiuoti, gali daug labiau geisti ir alkti gyvenimo nei tas iš pažiūros visiškai sveikas, jaunas, išblyškęs kūnas, pats nuo savęs nepaaiškinamai stumiantis gyvybę tarsi sotusis nepaliestą lėkštę.