Читаем Silva rerum II полностью

Ona Kotryna buvo viršuje, vėl užstūmusi skrynią ant kambario durų ir drebėdama meldėsi Švenčiausiajai Dievo Motinai — pasruvusi ašaromis ir bučiuodama rankose laikomą kryžių, mat buvo tikra, jog tai, kas ką tik nutiko — nutiko Šėtono valia; ji buvo tikra, kad ją ką tik buvo apsėdęs pats tikriausias inkubas[31], atėmęs jai protą ir iš vidaus nežmoniška jėga drebinęs kūną, veržęsis lauk iš jos įsčių, nes tai, ką ji patyrė, prilygo girtumui, beprotybei ir, tą ji bijojo prisipažinti pati sau, — tokiai bauginančiai velniškai palaimai, kokios dar niekad nebuvo patyrusi, ir šitai negalėjo būti iš šio pasaulio, ir jau tikrai ne siųsta dangaus, tą ji suprato, vos atitokusi, šitai buvo netyra ir lydima kaltės; ir kūnas, apleistas demonų, vis dar virpėjo, ir buvo vietomis rausvas, nubrūžintas ten, kur jį lietė skusti švedo skruostai — ant krūtinės, strėnų, šlaunų ir pečių; jos kūnas buvo drėgnas, suplukęs, sulipęs ir išrodė it laukas po mūšio tarp ištaršytų drabužių kalvų; šalia gulėjo miegantis, bet dar lyg nemiręs švedas — vėl svetimas, baugus ir, baisiausia, — irgi jos nukankintas: ji pamena kandusi, drėskusi, tarsi norėtų pasiglemžti, suryti, atkeršyti likimui, Jonui Izidoriui ir visiems vyrams. Tik dabar į jos kūną, apleistą inkubo, pamažu grįžo pojūčiai, svaigo galva ir kažin kas diegė, skaudėjo — pasirodo, tai buvo knygos, mat biblioteka po demonų siausmo atrodė ne ką mažiau nuniokota, ir Ona Kotryna, pasikėlusi ant alkūnių, iš po nugaros sau ištraukė du skaudžiai bedančius tomus, kažin kokį į juodą odą įrištą rankraštį su auksu spaustu Norvaišų herbu ir kitą, ir kitą tokį pat kietai įrištą veikalą, Theatrum Diabolorum[32] tatai tik patvirtino jos blogiausius įtarimus dėl velnio apsėdimo — šitie Norvaišų namai ir visa ta giminė irgi buvo velnio apsėsti, Viešpatie, jai padėk. Tąvakar ji norėjo neišeiti iš kambario, tačiau bijojo, kas bus, juk reikėjo nusileisti vien patikrinti, ar priešas miręs, ar tebegyvas, betgi apačioj tapo aišku, kad jos aukos būta beprasmės — jis atėjo, gyvas sau ir sveikas, lyg niekur nieko atsisėdo prie stalo, ir jie kaip visada tyloje valgė vakarienę, ir švedas niekuo neišsidavė pamenąs tai, kas tądien įvyko, ir viskas buvo kaip kasvakar; tik štai naktį jis atėjo tiesiai pas ją į alkovą, tyliai užrakino neužstumtas duris ir vėl paėmėją, drebančią iš siaubo, prievartos ir baugaus malonumo nuojautos, išsiveržusios saldžiais virpuliais, ir šįkart buvo švelnus, buvo kitoks, tik kelias akimirkas laikė jai delnu užspaudęs burną, kad tamsiosios dvasios neišsiveržtų kartu su gėdingos palaimos šauksmu.